Vieną ankstų saulėtą sekmadienio rytą leidausi į žygį. Bent jau taip maniau. Ir bendrakeleivės taip manė. Tačiau tai nebuvo žygis pamatuojamas kilometrais ar įprasta sekmadienio išvyka. Tai buvo žygis į save, dar daugiau – žygis į pasimatymą su savimi.
Sekmadienio išvyka. Pradžia
Apie 140 pakiliai nusiteikusių žmonių susitiko Vilniuje, Valakampių 2-ajame paplūdimyje ir padarę smagią mankštą, leidosi į kelią. Aš galvojau, kad nukeliausime bent 10 kilometrų, nes buvo perspėta, jog kelionė truks apie 12 valandų. Tačiau tai nebuvo tokio pobūdžio kelionė. Tai buvo kur kas prasmingesnė kelionė.
Šiek tiek paėjėję, vidury pievos gavome progą pamąstyti apie savo vieną vengiamą emociją ar būseną, kurią norėtume išmokti suvaldyti ir pasinaudoti ja tinkamai, o neleisti, kad ta emocija užvaldytų mus ir užgožtų viską aplinkui.
Besaikė kontrolė - tai, su kuo dirbau aš
Aš mąsčiau, jog norėčiau išmokti suvaldyti savo besaikį norą viską ir visus kontroliuoti (ypač artimuosius). Šiaip kontrolė pati iš savęs nėra nei bloga, nei gera. Ji reikalinga, kad žmogus neištižtų, kad suvoktų ir kontroliuotų savo veiksmus, emocijas ir pan. Bet dažnai kontrolė ima dominuoti, o tada tai jau saugokis! Viskas turi būti taip, kaip aš noriu, nepatinka jokios staigmenos, kurių aš nežinau ir t. t. ir pan. Žmonėms šalia manęs pasidaro kartu… Tad aš nusprendžiau padirbėti su šia emocija, nes ir pati nuo jos pavargau.
Nerašysiu apie praktikas, kurias atlikom, ir apskritai, kodėl mes leidomės į šią kelionę, nes tai jau kita tema (jei norite sužinoti daugiau, apsilankykite https://www.arnasmarkevicius.lt/), bet atlikus „emocijų išinstaliavimą“, bežygiuojant toliau, sužinojom, kad mūsų kelionės tikslas tuoj bus pasiektas (nors buvo praėję vos pusantros valandos, o juk žinojom, kad žygis turėtų trukti 12 valandų!) – mes keliaujame į „UNO“ parką. Kadangi aš nesu vilnietė ir niekada nebuvau buvusi šiame parke, tai man pavadinimas nieko nesakė. Mačiau, kad ir kiti nežino, tad tuoj atkeliavo paaiškinimas – karstynių po medžius parkas.
Emocijų paleidimas
Mums buvo paaiškinta, kad emocijų paleidimo užtvirtinimas bus atliekamas nušokant nuo drambliaskrydžio – laisvas kritimas iš 16 metrų aukščio. Ir čia mano kontrolės emocijos LAAABAI stipriai pasireiškė! Ėmiau kitų klausinėti, kaip atrodo tas drambliaskrydis, kaip ten reikia užsilipti, koks ten pojūtis, ar labai baisu ir t. t. Kažkas iš šono net paklausė, ar kartais nesu kontrolės maniakė, nes dabar bandau sukontroliuoti tai, kas manęs laukia.
Visi esame suaugę žmonės ir turime teisę pasirinkti, norime to ar ne. Ir jeigu užlipus viršun nuspręsime, kad norime pasakyti „ne“, tuomet ir išmokime tai padaryti. Aš labai norėjau ir žinojau, kad išdrįsiu ir nušoksiu, bet baimė buvo be galo didelė. Ir ji pradėjo augti, kai pamačiau, kas tas drambliaskrydis yra. Paprastai tariant – tai šokimas nuo medžio su guma. Skamba labai paprastai.
Su apsauginėmis virvėmis ir gumomis lipome į medį. Aukštą medį. Lipant vis aukščiau, mano baimė augo. Nors net neabejoju, kad prieš 10 metų ši atrakcija būtų mane „vežusi“ ir būčiau jutusi daugiau jaudulio nei baimės. Kuo toliau (kuo senyn :D), tuo labiau auga mano aukščio baimė, vis mažiau domina ekstremalūs atrakcionai ir kitokie panašūs potyriai.
Nevaldomai auganti baimė
Taigi lipant į medį vis aukštyn mano baimė augo. Pagavau save mąstant, jog kai mes susiduriame su nemalonia situacija ar kažkokiu nemaloniu pokalbiu ir ruošiamės kažką nemalonaus, bet neišvengiamo pasakyti kitam – jaučiamės taip pat, kaip lipdami į tą medį. Įtampa auga, auga, vis auga, atrodo, jau taip baisu, taip nemalonu ir… bet kas bus po visko, aš dar nežinojau.
Baisu buvo stebėti, kaip šoka kiti ir klykia. Įtampa dar labiau išaugo. Užlipus iki tam tikros vietos, viršuje laukė instruktorius-prižiūrėtojas. Jis paaiškino, kaip viskas vyks, prisegė kitas gumas ir liepė eiti. Eiti vienu lynu , o į kitą laikytis. Tada lynas po kojomis baigėsi, o man reikėjo pasikabinti rankomis ir pasileisti. Skamba taip paprastai (iš tiesų ir yra paprasta, bet kai tam šuoliui suteiki dar ir emocinį atspalvį – paleidi savo vengiamą būseną, tai viskas įgauna kur kas daugiau prasmės).
Kai aš jau kabojau viršuje, girdėjau, kad instruktorius sako, jog kuo ilgiau kabosiu, tuo bus baisiau, geriau kuo greičiau pasileisti. Man buvo labai baisu, jaučiau kaip adrenalinas važinėja nuo viršaus iki apačios, kaip karščio banga maišosi su šalčio banga. Bet kartu ir suvokiau, jog baisiausia ir yra pasileisti, o ne visa kita. Susikaupiau ir… pasileidau. Tada ir suvokiau, kad tai tas pats jausmas, kai turi nemalonų pokalbį, ruošiesi jam ir susikaupęs pasakai/padarai tai, ką reikėjo. Kai tik tai padarai, pajunti nesvarumo būseną, bet paskui atkeliauja palengvėjimas. Toks geras palengvėjimas!
Kita užduotis
Ir mūsų žygis tuo nesibaigė. Po pietų gavome kitą užduotį, kuri kuo puikiausiai tiko bent laikinai atsikratyti mano vengtinos emocijos/būsenos – kontrolės. Kiekvienas turėjome susirasti nepažįstamą žmogų. Kadangi aš ten ne daug ką pažinojau, tai buvo paprasta tokį rasti. Užduotis buvo paprasta – vieną valandą vienas vaikščioja užsirišęs akis, o kitas vedžioja, kitą valandą – kitas.
Ir vėlgi – atrodytų, kas čia tokio, juk viskas paprasta! Tačiau mano kontrolės maniakė pasireiškė labai greitai. Dar nespėjau užsirišti, o ėmiau savo palydovui aiškinti, kad jis turės man pasakyti, kur kokia šaknis, kur kankorėžiai mėtosi, kur dauba, kur grumstas, kur kalnelis ir pan. Jis tik nusijuokė ir leptelėjo: „Riškis greičiau akis čia neaiškinus!“ Įprastai labai įsižeisčiau, supykčiau, bet ši situacija pasirodė tokia komiška, kad pati nusijuokiau ir užsirišau akis…
Pirmas „smūgis“ buvo tas, kad mano porininkas man nedavė rankos! Prieš tai mačiau, kaip kiti gražiai už rankyčių susikibę vaikštinėja, globoja vienas kitą, o man net rankos nepadavė! Nu blemba, aš stipri motera, nejau dabar nepajudėsiu iš vietos? Susitarėm taip, kad eisim labai arti vienas kito ir taip bandysim išgyventi tą valandą.
Iš pradžių vaikščiojau ištiesus rankas ir įtempus kojas, bet paskui šiek tiek atsipalaidavau. Ir vos tik ėmiau pasitikėti šalia esančiu žmogumi, jis atvedė mane prie laiptelio ir tyčia to nepasakė! Grrrr! Man kaip kontrolės maniakei tai buvo smūgis – beprotiškai norėjau nusiimti raištį! Susitvardžiau ir toliau jau viskas ėjosi be didesnių nesklandumų. Turiu pasakyti, kad kai buvo užrištos akys, labai greitai suaštrėjo klausa – visi besikarstantys virš mūsų žmonės man labai gerai girdėjosi ir atrodė, tarsi tuoj užkris ant manęs.
Sekmadienio išvyka. Pabaiga
Po valandos atėjo mano eilė vedžioti savo palydovą. Atsirišus akis, dienos šviesa pasirodė ryškesnė nei aš įpratus ją matyti. Kai mano porininkas užsirišo akis, aš galbūt jį vedžiojau sudėtingesniu maršrutu, bet stengiausi pasakyti kiekvieną įmanomą kliūtį jo kelyje. Kai po valandos nusirišo ir jis akis, man vis dar norėjosi jam sakyti: „atsargiai, po kojomis didelė šaknis!“
Ši kelionė buvo nepaprastai smagi, tai viena iš dienų, apie kurią be galo smagu pasakoti kitiems. Labai smagu ir pasijuokti iš savo baimės, ir prisiminti tą jausmą nušokus. Taip pat gera suvokti, jog ir praradus kontrolės jausmą – galima išgyventi ir netgi smagiai praleisti laiką. Linkėčiau kiekvienam bent kartą patirti tokio pobūdžio kelionę.
