Kai pigių skrydžių bendrovė paleido bilietus (po 9,99 €) į Kelną, su vyru nusprendėme kelias dienas paviešėti šiame Vokietijos mieste. Darbotvarkė buvo tokia užimta, kad visiškai neskyrėme laiko pasidomėti, ką aplankyti Kelne, ką būtina pamatyti, ko paragauti ir pan. Tiesiog nusprendėme pasivaikščioti senamiestyje ir stabtelti prie objektų, kurie sudomins. Ši kelionė buvo ir neplanuota, ir netikėta, iki paskutinės akimirkos nebuvome tikri, ar išskrisime. Kilo tiek daug nesklandumų (darbe atostogavo pusė kolegių, susirgo mūsų vaikas ir pan.), kad pradėjau galvoti, jog galbūt nelemta pamatyti šį, Reino upės abiejuose krantuose įsikūrusį, miestą. Bet Kelnas paliko mums tik šilčiausius prisiminimus.
Kelnas. Pirma naktis
Kai pagaliau atėjo skrydžio diena, mes dar nežinojom, ar vyksim, o jei ir vyksim, tai kur gyvensim ir ką norime ten, Kelne, pamatyti. Pirmosios nakvynės ėmiau ieškoti, tik važiuodama į oro uostą. Nusprendėme pirmą naktį toli nesiblaškyti ir permiegoti prie oro uosto. Peržvelgiau savo telefone turimas programėles: booking, tripadvisor, hotels, airbnb ir radau mums tinkantį ir patinkantį variantą – ekonominį kambarį su vonia „Airport Hotel Durscheidt“ viešbutyje, nuo Kelno-Bonos oro uosto nutolusį kiek daugiau nei kilometrą. Booking siūlė pigiausiai – 50 € dviem už vieną naktį. Dar įlindau į oficialią šio viešbučio svetainę ir pamačiau, kad ten to paties kambario kaina 47 € – skirtumas nedidelis, vos 3 € – vienas kavos puodelis. Kadangi mūsų lėktuvas Kelno oro uoste turėjo nusileisti prieš 24 val., o viešbučio registratūra dirba tik iki 23 val., tai prieš užsisakydama kambarį, dar parašiau viešbučio administracijai su užklausa, ar mus priims po darbo valandų. Administratorė atsakė labai greitai ir operatyviai, kad paliks raktus sutartoje vietoje ir kad atsiųs visą reikiamą informaciją. Taigi šiek tiek atsipūtėme ir pradėjome gyventi atostogų, nors ir trumpų, nuotaika.
Dar vienas nesklandumas, dažnokai pasitaikantis skraidant lėktuvais, buvo tai, jog lėktuvas vėlavo pusantros valandos. Vietoj 21:50 išskridome tik 23:20. Taigi po tokio ilgo intro, pagaliau nusileidome Kelno-Bonos oro uoste. Iš oro uosto iki viešbučio jau nebeieškojome visuomeninio transporto, tiesiog išsikvietėme Uber, kuris saugiai, už beveik 8 € nuvežė iki vietos. Prie viešbučio teko šiek tiek paslampinėti, nes paradinės durys buvo aklinai uždarytos, o laiške minimo mažo seifuko su kodu nė su žiburiu nematėme. Įėję į kiemą, turėjome gerokai apsukti ratą aplink pastatą, kur pagaliau radome tą seifą, suvedėme nurodytą kodą ir pasiėmėme raktą. Lovoje kojas ištiesėme 3 valandą nakties (mūsų laiku – 4 valandą).
Slampinėjimas, kur nosis vedė
Pirmos nakties viešbučio kambarys buvo tikrai mažytis, gal kokie 9 kv.m. plius 3 kv.m. vonia. Kambaryje šiaip ne taip buvo sutalpinta dvigulė lova, mini staliukas, lentynėlės, kabykla drabužiams, televizorius ir kt. – iš esmės, viskas, ko gali prireikti trumpam poilsiui. Vonioje radome ir rankšluosčius, ir plaukų šampūną, kūno prausiklį, muilą ir kt. reikmenis. Nors kambarys ir atrodė jaukus, tokiame pagyvenus ilgiau nei parą – išsivystytų klaustrofobija.
Taigi ryte atsikėlę ir atlikę ryto ruošos darbus, išsiregistravom iš viešbučio ir patraukėme ieškoti pusryčių. Kažkodėl stabtelėjome ties pirma užeiga (gal kad labai išalkę buvome), kuri priminė smuklę, o ne pusryčius tiekiančią įstaigą. Už baro sėdėjo trys pensijinio amžiaus vyrai ir iš mažų stiklinaičių gurkšnojo alų, vienas iš jų gurkštelėjęs gėrimo vis ėjo prie lošimo aparato, metė monetas ir žaidė. Kažkodėl man tie trys vyrai savo išvaizda priminė mūsų senąjį Landsbergį.
Barmenas, o galbūt ir smuklės savininkas mus užkalbino, todėl nusprendėme prisėsti ir pavartyti meniu. Meniu buvo tik vokiškai, tad teko šiek tiek palaužyti smegeninę, kol atsiminiau, kaip kas vokiškai vadinasi. Galiausiai užsisakėme sočius pusryčius po 5,50 €. Kad barmenas – smuklės savininkas juos mums patiektų, padaręs kavos, nubėgo į šalia esančią kepyklėlę ir nupirko įvairių rūšių duonos bei bandelių. Pusryčiams pateikė šiuos duonos gaminius, sūrio, kelių rūšių dešros, papjaustė agurkų ir pomidorų ir iškepė po kiaušinį. Gavosi tokie buitiški, naminiai, tikri vokiški pusryčiai. Šarūnas, mano vyras, liko sužavėtas tokiu svetingumu ir sakė, kad Kelne skaniausi pusryčiai yra būtent šioje užeigoje (gaila, neatkreipėm dėmesio į pavadinimą).
Kelnas. Keliaujame toliau
Besėdint ir bepusryčiaujant išsirinkome tolimesnei savo viešnagei viešbutį. Šįkart užsakiau per booking platformą „Botique 009 Koln City“, esantį pačiame Kelno centre. Už likusias dvi paras sumokėjome 128 €. Per GOOGLE Maps susižiūrėjome, koks transportas veža link šio viešbučio ir nukeliavome į autobusų stotelę. Nors radau daug blog‘ų apie tai, kokia paprasta yra Kelno viešojo transporto sistema, tačiau man taip nepasirodė. Ten galima mokėti ir už tris ar keturias stoteles, bet yra ir dienos, ir, savaitiniai, mėnesiniai, ir vienkartiniai bilietai. Kai kurie variantai tinka ir autobusams, ir traukinukams – aš taip ir neišsiaiškinau, kurie. Žodžiu, jei dar kartą reikėtų naudotis Kelno viešuoju transportu – apie jį pasidomėčiau daugiau.
Mūsų viešbutis buvo visai netoli nuo centrinės stoties ir Kelno katedros. (Pastaroji verta atskiro įrašo, liaupsinančio jos grožį, didingumą, architektūrą ir pan. Be specialios kameros man taip ir nepavyko jos nufotografuoti taip, kad tilptų visa į kadrą.) Viešbučio „Botique 009 Koln City“ kambarys buvo erdvus, spalvingas, tvarkingas ir tylus. Jame radome viską, ko galėjo prireikti. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti, jei kada vyksite į Kelną.
Pirmąją dieną pasivaikščiojome Reino pakrante, šiek tiek įlindome į senamiestį. Užėjome ir į „LEGO“ parduotuvę, mat Šarūnas yra „LEGO“ fanas. Nors parduotuvė nebuvo didelė, bet ten patiko ir man. Susiradome ir įžymiuosius „Hahnentorburg“ vartus. Tikrai įspūdingas Viduramžių statinys.
Kelnas. Kita diena
Kitą dieną aplankėme šalia Kelno botanikos sodo esantį skulptūrų parką, kur didelėje teritorijoje, tarp medžių, gamtoje yra tarsi „įlietos“ skulptūros. Labiausiai įsiminė iškreiptas veidrodis, antrojo pasaulinio karo bunkeris, kuriame skamba šūviai ir grasinantys riksmai, apleistas namas, kurio viduje auga medelis. Apėjom ir botanikos sodą, kuris mane ne itin sužavėjo. Galbūt, kad buvo ruduo ir jau dauguma gėlių buvo peržydėjusios. Nors žavių, paslaptingų, vaizduotę žadinančių vietelių radome. Įsivaizdavau, kaip ant renesansinio suolelio šviečiant saulei skaitau knygą…
Po botanikos sodo užsukome į čia pat esantį restoraną ir suvalgėm po ledų porciją. Ten sėdėdami pamatėm Kelno funikulierių ir nusprendėm juo persikelti į kitą Reino pusę. Sulipom į spalvingas kabinas ir pakilom. Kitoje pusėje pasivaikščiojome po didžiulį Reino parką, kuriame buvo įtartinai mažai žmonių. Paslampinėję ten, grįžome atgal ir vėl įlindome į senamiestį, kur pavalgėme jaukiame italų restoranėlyje.
Paskutinė diena
Paskutinę dieną, susikrovę daiktus, dar pasliūkinėjom po ramų Kelną. Ramus – būtent toks jis man pasirodė. Kartu ir toks savas, ir visiškai kitoks. Mielai grįžčiau dar kartą. Likus visai nedaug laiko iki lėktuvo, atsitiktinai išsiaiškinome, kad galima užkopti į Kelno katedros bokštą! Ryžomės ten lipti su visais daiktais ir kuprinėmis. Priešaky laukė daugiau nei 500 laiptelių. Patikėkite, tų laiptelių pakako iki soties!
Iš esmės ši kelionė man labai patiko, kai niekur neskubėjom, neturėjom jokio plano, jaučiausi taip, tarsi turime daug laiko ir galime nelėkdami įkvėpti visa, ką matome.
