Kaune gyvenu jau 15 metų, bet jame tiek vietų, kurias verta aplankyti, kad turbūt neužtektų gyvenimo į visas nuvykti. Tačiau su buvusiomis kolegėmis kiekvieną mėnesį susitikusios vis stengiamės kažką įdomaus pamatyti. Šįkart nusprendėme, kad Juozo-Tumo Vaižganto butas-muziejus, kur gyveno, kūrė ir bendravo Vaižgantas, bus mūsų tikslas.
Muziejuje apsilankėme ypatingą dieną – per Juozapines, rašytojo vardadienį. Šia proga skambėjo Vaižganto pamokslų ir prozos ištraukos, o apysaką „Nebylys“ jaudinamai priminė aktorius Rimantas Vaitkevičius. Pranciškonas brolis Bernardas Belickas dalinosi poezija ir nuoširdžiu džiaugsmu, o muziejininkai Remigijus Jakulevičius ir Gintarė Sadauskaitė skaitė šmaikščias Vaižganto laiškų ištraukas, pabrėžė, kokia svarbi kunigui buvo meilė.
„Vakar per vardines nuo 11–6 val. ėjo lankytojai. Stalą turėjau, kaip per Velykas: kalakutą, paršą, veršio kepsnį su faršu, baumkuchen, begales tortų. Pavaišinau 32 žmogu ir dar liko 18 žmonių choro, kurį vaišinsiu“ – rašė Klimų šeimai Vaižgantas.
Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus: jausmas, tarsi buto šeimininkas tuoj sugrįš
Muziejuje tarsi laikas sustojęs, bet gerąja prasme: butas gyvas, pilnas garsų, žmonių ir susidaro toks jausmas, kad tuoj tuoj namo grįš Vaižgantas. Užėjusi čia, netikėtai pasijutau lyg svečiuose pas žmogų, kurio nepažinojau, bet visą laiką žinojau.
Tai neeilinis muziejus – tai keturių kambarių butas, kuriame Vaižgantas gyveno ir kūrė, berods, net trylika metų. Būtent čia jis priimdavo Kauno inteligentiją, menininkus, kariškius, dvasininkus, ir kt. šalies grietinėlę (pas jį lankėsi Čiurlionis su žmona Sofija, Maironis, architektas Galaunė, prezidentas Smetona su pirmąja šalies ponia ir daugelis kitų). Tad tikriausiai net klausimų nekyla, koks populiarus buvo Vaižgantas.
Per buto langus atsiveria pasakiški senamiesčio vaizdai: Vytauto Didžiojo bažnyčia, kurioje kunigas ir dirbo, per kitą langą – nuostabusis Perkūno namas (nors ir tarnavo Dievui, Vaižgantas žavėjosi ir senąja mūsų religija).
Išsaugotas autentiškumas
Nuostabu tai, kad butas atkurtas autentiškai, nes rašytojas lyg nujausdamas užsakė fotografą, kad padarytų jo buto nuotraukas. Šios nuotraukos išliko ir pagal jas buvo atkurtas visas jo butas: kur stovėjo baldai, kur kabojo paveikslai ir pan. Vaižgantas savo namus vadino „meniškai kunigiškais“. Kambariuose kabojo (kabo ir šiandien) nors ir ne brangūs, bet vertingi paveikslai. Beje, Vaižgantas labai rėmė menininkus (muzikantus, rašytojus, dailininkus ir t.t.).
Man didžiausią įspūdį paliko rašytojo darbo kambarys. Jis atstojo ir zakristiją, nes Vytauto Didžiojo bažnyčia jos neturėjo. Tad žmonės čia ateidavo ir reikalų tvarkyti, ir pinigų pasiskolinti. Muziejininkas pasakojo, kad būta atvejų, kai kunigas ant durų pakabindavo raštelį, jog pinigų jau neskolinsiąs, nes pats neturi ir skolinasi sau iš kitų.
Kambario puošmena – masyvus, barokinio stiliaus, ąžuolinis rašomasis stalas, kurį sukūrė garsus tarpukario baldžius Jonas Prapuolenis. Kabo ir sutana su juosta, kuri išsiskiria tuo, kad ją puošia ne religiniai motyvai, o gamtos ornamentai. Na, o spintoje slepiasi kailiniai ir ne šiaip eiliniai – tai „brangiausia garderobo dalis“, kaip juos savo testamente pavadino pats Vaižgantas.
Vaižgantas be galo mylėjo gamtą, ypatingai gyvūnus, tas jaučiasi ir bute. Čia gyvendamas jis norėjo nusipirkti radiją, bet vietoj jos įsigijo geltoną kanarėlę, kurią pavadino Mykoliuku, pavadintu pagal vieno iš Vaižganto veikėjų apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Ant spintos dar ir šiandien stovi Mykoliuko narvelis. Be kanarėlės, namuose su kunigu gyveno ir taksiukas Kaukas. Prie Vytauto Didžiojo bažnyčios dabar stovi Vaižganto ir Kauko paminklas.
Kai įėjome į valgomąjį muziejininkas papasakojo tokią istoriją, kad mintyse mačiau ir Vaižgantą, ir Maironį, ir kitus svečius, sėdinčius už stalo ir draugiškai besiginčijančius. Jau vien dėl šios patirties verta apsilankyti muziejuje.
Grįžusi iš muziejaus, ilgai galvojau apie tai, ką galima būtų papasakoti, kas išliko mano širdyje. Ir supratau –ne baldai, ne knygos ar paveikslai ten svarbiausi. O tas nenusakomas šviesos jausmas, kurį visą savo gyvenimą, savo darbu skleidė Vaižgantas.
Daugiau nuotraukų:
