Ekskursija „LDK virtuvė“ prasideda vienoje iš nuostabiausių vietų – prie Kauno pilies. Tai seniausias Kauno mieste esantis pastatas. Strateginė vieta – Neries ir Nemuno santaka lėmė, kad Kaune XIII a. iškilo gotikinio stiliaus gynybinė pilis: raudonos plytos, smailūs bokštai, smailėjantys arkiniai langai ir durų angos. Ši pilis buvo skirta apsaugoti teritoriją nuo Kryžiuočių ordino puldinėjimo. XIV a., valdant Vytautui Didžiajam, Kauno pilis buvo rekonstruota ir sustiprinta.
Būtent dėl Kryžiuočių puldinėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1361 m. pirmą kartą buvo paminėtas Kauno miestas. Kryžiuočiai aprašė mūšį, kurio metu apgriovė Kauno pilį. Tačiau pilnateisiu miestu Kaunas tapo tik 1408 m., kai Vytautas Didysis jam suteikė Magdeburgo teises. Tai reiškė, kad šis miestas tapo autonomišku miestu su savivalda ir ekonomine nepriklausomybe.
Ekskursija link Perkūno namo
Palikę gražuolę Kauno pilį, visas būrelis nužygiavome prie Perkūno namo. XV a. Perkūno name buvo įkurta Hanza kontora, kuri buvo nepaprastai reikšminga prekybinė ir politinė sąjunga Viduramžiais. Įprastai Hanzos kontoros buvo įkuriamos uostuose prie jūros, tačiau Kauno geografinė padėtis lėmė tai, kad jis tapo vienu iš trijų miestų, nesančių prie jūros, ir buvo vienu svarbiausių prekybinio tranzito punktų Lietuvoje.
Beje, Perkūno namas buvo pastatytas XV a. pb. Sakoma, kad pirminė jo paskirtis ir buvo Hanzos sąjungos pirklių kontora. Kodėl Perkūno namas? Istorijų ir legendų daug, bet vieno patvirtinto atsakymo nėra. Pasak vienos legendos, toje vietoje buvo šventasis aukuras, skirtas dievui Perkūnui. Pats pavadinimas „Perkūno namas“ atsirado kur kas vėliau nei jame veikė Hanzos pirklių kontora. Nepaisant daug neaiškumų ir mitų apie šį pastatą, net ir šiandien jis daugelį žavi savo architektūra. Tai vienas iš vėlyvosios gotikos stiliaus pavyzdžių: raudonų plytų mūras, dekoratyviniai elementai, smailėjančios arkos, įstabūs puošybos elementai.
„Mažasis Vatikanas“
Toliau ekskursija patraukė ir prie „Mažuoju Vatikanu“ vadinamo pastatų komplekso, kuriame stūkso nuostabaus grožio pranciškonų bažnyčia (Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia), buvę moterų ir vyrų vienuolynai, kunigų seminarija ir pan. Čia gidė papasakojo ir pikantiškų „paslaptėlių“, kurios prajuokino.
Kauno rotušė
Stabtelėjome Kauno rotušėje, kur anksčiau buvo turgaus aikštė. Apkalbėjome, kuo gi prekiavo mūsiškiai pirkliai – mane tikrai nustebino, kad viena daugiausiai eksportuojamų prekių iš Kauno buvo… Spėkite kas? Bičių vaško akmenys. Prie Kauno rotušės yra atidengti išlikę bičių vaško krosnies griuvėsiai. Iš Kauno per metus iškeliaudavo apie 100 tonų bičių vaško akmenų. O spėkite, kam gi Europoje buvo naudojamas šis vaškas? Tikrai ne žvakėms! Prof. L. Klimka pasakoja, kad labiausiai vaško reikėjo liejant patrankas: iš vaško nulipdydavo patranką, tuomet ant viršaus aplipdydavo moliu, kurį išdeginant vaškas išsilydydavo. Į likusią tuščią ertmę supildavo bronzos lydinį ir gaudavo naujutėlę patranką. Iš vaško tokiu pačiu principu liedavo ir varpus bažnyčioms.
O štai dabartinis VDA Kauno fakulteto pastatas anuomet buvo LDK kunigaikščių rezidencija. Tą liudija medalionai su valdovų portretais aplink langus.
Viduramžių puota
Valandėlę pasivaikščioję ir pasiklausę įdomių istorijų, nusileidome į restorano „Antis rūsy“ rūsį. Ten ekskursija įgavo ne tik vaizdinį, bet ir skonio pavidalą. Restorane mūsų laukė padengtas stalas: naminės giros ąsočiai, moliniai puodeliai, molinės lėkštutės ir peiliai. Viskas. Jokio šaukšto, jokių šakučių ir jokių servetėlių. Mat anuomet didikai valgė rankomis, o taukuotus pirštus arba pasičepsėdami nusilaižydavo, arba pasivalydavo į čia pat, ant stalo esančią staltiesę. Nors Bona Sforca jau XVI a. į LDK atvežė šakutę, tačiau kai kur Lietuvoje net ir XIX a. žmonės nebuvo matę šio išradimo. Tad ir mums, kad labiau įsijaustume, teko valgyti „biologinėmis šakutėmis“ – savo rankomis.
Beje, su Bona Sforca į LDK atkeliavo ir itališkos salotos, špinatai, agurkai, įvairiausios prieskoninės žolelės (bazilikai, petražolės ir pan.), vynas, kepti desertai ir t. t. Anksčiau desertais buvo laikomos kriaušės, agurkas su medumi, o Bonai Sforcai ištekėjus už Žygimanto Senojo, buvo pradėta kepti pyragus, plakti „sufle“ ir pan.
Vyno tuometiniai LDK valdovai ir didikai jau turėjo, bet kur kas labiau jis paplito tik prie Bonos Sforcos. Iki tol daugiausiai buvo geriamas alus ir midus. Beje, lietuvių skoniui vynas atrodė per daug rūgštus, todėl dažniausiai jį saldindavo cukrumi arba medumi.
Valdovai ir didikai mėgo pasipuikuoti tiek gausiais valgiais, tiek šokiruoti, nustebinti egzotiniais patiekalais ir jų pristatymu į stalą. Pavyzdžiui, gulbes patiekdavo taip, kad jos atrodytų kaip gyvos: su visomis plunknomis nudirdavo jų odą, vidų paruošdavo ir vėliau vėl apdengdavo apdorota oda su plunksnomis, į kaklą įsmeigdavo lazdą ir štai – ant stalo priešais Jus gražut gražutėlė, baltut baltutėlė gulbė. Negana to, būdavo, kad patiekalus svečiams pristato raiti tarnai – viskas tam, kad sužavėtų ir priverstų aikčioti svečius.
Ar ekskursija buvo gardi? O taip!
Na, o vakarienės metu mus pavaišino duona su įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis pagardintu sviestu ir varškės užtepėle, tuomet tiesiai iš molinių dubenėlių srėbėme alaus sriubą su vėžių uodegėlėmis, vėliau patiekė vištą, keptą duonos plutoje (anksčiau juk nebuvo nei kepimo popieriaus, nei folijų, tad panašų efektą išgaudavo arba aptepdami vištą moliu, arba užtraukdami ją duonos tešla). Šią duoną naudojome vietoj šakutės, kabindami vištieną, kruopų košę ar troškintus kopūstus. Taip pat buvo patiekta ir kiauliena bei bulvės su lupena. Desertui gavome po naminį meduolį ir žolelių arbatos.
