Ogi vieną šeštadienio vakarą trims šeimoms smagiai leidžiant laiką ir skaniai valgant orkaitėje keptą kuoją… dviem vyrams užeina nostalgija ir ilgesys: „O atsimenat tuos laikus, kai nebuvo jokių trukdžių vidurnaktį lėkti į Palangą? Palanga, Klaipėda, Šventoji – nesvabu – ar dabar tam pasirašytumėt?“ Nežinau, ko jie tikėjosi, bet jei galvojo, kad galės toliau ramiai sėdėti už stalo ir ramiai vakaroti – smarkiai klydo.
Klaipėda! Mes atskriejam!
Namuose kilo sambrūzdis – viena iš moterų pamišusi dėl jūros ir jai užteko vien tos minties, kita iškart tarė tvirtą „taip“, aš šiek tiek sudvejojau, bet galiausiai neberadau priežasčių – kodėl nevažiuoti. Didžiausia kliūtis buvo… mano vyras. Tai jam dirbti reikia, tai jis tingi važiuoti, tai jau vėlu, tai maži vaikai… Na taip, buvo jau 23 valanda ir jis visokeriopai buvo teisus, bet po gero pusvalandžio jau skambinom į viešbučius. Kai tau dvidešimt ar dvidešimt keli, tai nelabai svarbu, kur miegosi ir ką valgysi, bet kai turi vaikų, tai norisi ne šiaip kažkokios nakvynės, bet ir atskirų kambarių, atskirų vonių, patogios lovos, pusryčių ir pan. Nu tikrai viskas keleriopai apsunksta, beeet, kai nori – netrunki.
Pirmiausia skambinom į viešbutį „Amsterdam Plazza Hotel & SPA“ Palangoje. Už tris kambarius paprašė 450 eurų. Gal viešbutis ir geras, bet nusprendėm paieškoti toliau. Kitas bandymas buvo „Atostogų parkas“, taip pat Palangoje. Ir čia mus gerokai nustebino darbuotojas, nes jis vos vertė liežuvį. Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt apsimiegojęs (kas irgi būtų buvę keistoka), bet galiausiai supratome, kad žmogui irgi savaitgalis. Pokalbio su juo net nebaigėm. Trečias bandymas buvo sėkmingas – Klaipėdoje esantis viešbutis „Ararat“ tapo galutiniu mūsų tos nakties tikslu.
Greitai visi išsiskirstėm krautis daiktų – vis dėlto su mažais vaikais tokios spontaniškos kelionės tikrai sunkesnės: reikia ne tik drabužių, higienos reikmenų, bet ir vaistų, sauskelnių, mūsų atveju ir specialaus maistelio, ir lovytės, ir vežimėlio. Bet viskas buvo greitai sukrauta, spėjau net po dušu palįsti – mušė jaudulio ir nuotykių prakaitas, cha cha cha. Iš Kauno trys šeimos (6 suaugusieji ir 4 vaikai) pajudėjo dviem mašinomis šiek tiek po pirmos valandos. Vaikai ramiai ir šiltai miegojo mašinos gale, o mes skriejom link pajūrio.
Pasakiškas rytas
Tiesiog dievinu tokias spontaniškas keliones! Kiek vargo, planavimo, laukimo atkrenta! Rytas buvo nuostabus ir tingus. Visi ramiai ir sočiai papusryčiavę iškeliavom prie Olando kepurės. Niekad nebuvau ten buvus. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveriantis vaizdas gniaužia kvapą. Labai pasisekė, kad vėjas, sklindantis nuo jūros, nebuvo kiaurai kaulus košiantis, tad galėjom ir pasifotografuoti. Vėliau pasivaikščiojom po Klaipėdos senamiestį, papietavome „Friedricho pasaže“ ir keliavom namo, nes kitą dieną kam į darbus, kam į mokyklas, o dar kažkam ir į darželius…
Suprantu, kad galbūt ir kvaila naktį su mažais vaikais leistis į kitą Lietuvos galą, bet tai kartu ir patvirtinimas, kad kai nori – niekas tau netrukdo, nelauki jokių palankių sąlygų, tiesiog imi ir darai. Ar buvo sunku? Iš tiesų nelabai. O viską vainikavo vaikų džiaugsmas. Aišku, mažiausiam dalyviui tai jokio skirtumo – svarbu, kartu ir saugiai su tėvais. Kai grįžom, mano vyresnėlis puolė man į glėbį ir pravirko. Išsigandau, kad gal kas atsitiko – ką nors skauda, susipyko su kelionės draugu ar galbūt susirgo. Bet jis pasikūkčiodamas tiesiog išliejo: „Mama, man liūdna, kad baigėsi šita diena!“
Kaip seniai esate iškrėtę kokią smagią kvailystę?
