Lietuvoje iš kelių tūkstančių dvarų išliko apie 600. Visi jie skirtingi, nuostabūs ir mena didingą, aristokratišką Lietuvos istoriją. Vienas tokių – Ilzenbergo dvaras – į jį ir iškeliavome ankstų penktadienio rytą. Prieš pasiekiant Ilzenbergo dvarą, pravažiavome ir pro Onuškio dvaro griuvėsius, esančius visai šalia mūsų tikslo. Tie griuvėsiai sukėlė ir susižavėjimą ir liūdesį, kad toks grožis stovi „apleistas ir vienas“.
Na, o vėlyvojo klasicizmo stiliaus Ilzenbergo dvaro rūmai su pagalbiniais pastatais stūkso ant kalvos prie pat Ilgio ežero. Pastarąjį beveik pusiau dalina Lietuvos ir Latvijos siena, tad plaukiodami ten katamaranu juokavome, kad vasarą sumanęs žmogelis pasiplaukioti ar panardyti, turėtų nepamiršti pasiimti asmens dokumento, jei netyčia iš gelmių išnirtų koks latvių pasienietis.
Iki 1921 m. Ilzenbergo dvaro valdos buvo kur kas didesnės, bet kilęs konfliktas dėl Latvijos ir Lietuvos sienos lėmė tai, kad dalis dvaro žemių liko kitoje Ilgio ežero pusėje ir tapo nebe Lietuvos, o Latvijos teritorijos dalimi. Rokiškėnai sako, kad lietuviai turėtų būti jiems dėkingi, mat būtent dėl Ilzenbergo dvaro dalies valdų ir Ilgio ežero padalijimo, Lietuva iškovojo Klaipėdos kraštą ir visą pajūrį sau. Beje, netoli dvaro tyvuliuoja ir kitas nuostabaus grožio ežeras – Apvalasas, į kurį žiūrint tam tikru kampu iš paukščio skrydžio, atrodo, kad jis yra Lietuvos formos.
Ilzenbergo dvaras ir jo istorija
Dvaro istorija prasideda 1515 m. – dvaro teritorija mena išties gilią senovę. Tuomet dvarvietė priklausė Livonijai, ji pirmiausiai ir paminėta Vokietijos istoriniuose šaltiniuose. Čia net iki 1896 m. karaliavo ištisos vokiečių giminių kartos. Paskutinysis vokietis Ilzenbergo dvare buvo inžinierius N. N. Fuchsas, kuris ir pastatė dabartinius mūrinius rūmus ir įrengė angliško stiliaus peizažinį parką.
1896 m. dvarą nupirko LDK bajoras Eugenijus Dimša, kuris buvo vedęs Rumunijos buvusio ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukrą Liviją Majoresku. Šie dvarininkai apstatė dvaro rūmus ir suteikė jiems prabangos. Paskutiniosios dvaro šeimininkės buvo ponia Dimšienė su dviem dukromis, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu jos pasitraukė į Rumuniją, o dvaras buvo nacionalizuotas.
Dabar Ilzenbergo dvaras yra restauruotas, gražiai sutvarkytas, tačiau autentikos ten nėra tiek ir daug: skliautuoti rūsiai (juose dabar laikomas vynas), keletas krosnių ir kambarių išplanavimas (jis toks, koks ir buvo bajorams Dimšoms gyvenant dvare). Taip pat Kauno karo muziejuje eksponuojamos ir 3 patrankos iš Ilzenbergo, kurias, manoma, dvaro teritorijoje paliko Švedijos kariai po 1655 m. mūšio tarp Švedijos ir Rusijos. Šias patrankas Kauno karo muziejui 1926 m. padovanojo paskutinioji Ilzenbergo savininkė Livija Majoresku, todėl dvaro teritorijoje stovi tik jų kopijos.
Likusi yra ir garsioji meškos iškamša, kuri stovi Rokiškio dvare. Vienoje iš istorijų pasakojama, kad bajoras E. Dimša mėgo medžioti ir pats tą mešką sumedžiojo, kita istorija jau byloja, kad E. Dimša tiesiog nusipirko meškos iškamšą, o kaip ten buvo iš tiesų, dabar jau niekas nepasakys, tą paslaptį saugo senieji rūmų rūsio skliautai ir šimtamečiai medžiai, augantys Ilzenbergo peizažiniame parke.
Ilzenbergo dvaras ir pasakiškas jo parkas
Ką reiškia peizažinis? Didžioji parko dalis formuojama atsižvelgiant į natūraliai esantį reljefą, gamtą ir augmeniją bei vandens telkinius, todėl tai unikalus, beveik civilizacijos nepaliestas ir kerintis gamtos kampelis. Šis parkas itin romantiškas, sakyčiau, netgi mistiškas. Jame auga daugybė šimtamečių medžių, bevaikštant parke apima ten tvyrančio didingumo ir ramybės aura, nori nenori, susilieji su supančia gamta.
Jei daugumoje Lietuvos dvarų rūmuose ar pagalbiniuose pastatuose yra įsikūrę muziejai, tai Ilzenbergo dvare visas parkas yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Čia daugybė skulptūrų, kurios kiekviena turi savo istoriją ir reikšmę. Šiame parke mane labiausiai sužavėjo natūralūs gamtos eksponatai, tokie kaip paukščių ar šikšnosparnių vadinamasis viešbutis arba daugiabutis: tai aukštas medis, kurio kamienas nusėtas nedidelių drevių – čia šiltuoju metų laiku virte verda gyvenimas. Gidė pasakojo, kad dėl gausybės vakare išlendančių šikšnosparnių (jei gerai pamenu, Ilzenbergo parke gyvena 7 rūšys šikšnosparnių) ten vakarais Jūsų nesuvalgys uodai! Štai Jums ir miškas be uodų.
Kalvos apačioje, prie Ilgio ežero kiekvieną svečią pasitinka ir pasveikina Liutauro Griežės skulptūra „Mažoji princesė“, kuri už nugaros laiko obuoliuką. Pačios kalvos, ant kurios įsikūręs Ilzenbergo dvaras, šlaitai nusėti balsvomis ir geltonomis plukėmis. Nuo šlaito į Ilgio ežerą nutiestas medinis lieptelis su grakščiais suoleliais ir apžvalgos bei poilsio aikštelėmis, kurios veda į nedidelę, legendomis apipintą Meilės salą. Ten auga milžiniškas ąžuolas. Viena garsiausių Ilzenbergo legendų pasakoja, kad prie to ąžuolo ištarta priesaika bus amžina.
Ąžuolo legenda
Pasak legendos, vaikinas Jonas (kiti sako, kad tai buvo latvis Janis) kartu su savo sužadėtine Ieva (kitur sakoma, kad Ilzė) prie šio medžio prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Jaunuoliai ketino tuoktis, deja nesuspėjo, nes Jonas buvo paimtas į rekrutus. Rekrutai – tai baudžiauninkų prievolė tarnauti caro kariuomenėje. Dažniausiai į armiją paimdavo dvidešimt penkeriems metams! O mūsų Joną paėmė „tik“ penkiolikai. Grįžo Jonas namo po penkiolikos metų, ir ką Jūs sau manote? Ogi jo mylimoji Ievutė buvo vis dar netekėjusi ir ištikimai laukė savo jaunikio! Jonas negalėjo tuo patikėti, bet Ieva jam priminė: „Juk mes vienas kitam prisiekėm amžiną meilę prie ąžuolo, kaip galėjau tave išduoti?“.
Prie šio ąžuolo net ir šiais laikais vyksta daugybė sužadėtuvių ir vestuvių ceremonijų. Čia pat, prie meilės ąžuolo yra skulptoriaus Gintaro Mikolaičio skulptūra „Apsikabinimas“, už kelių žingsnių galima pasigrožėti ir skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio šokančiomis gervėmis. Meilės salos puošmena – grakšti ir be galo puošni rotonda, kurioje karštą vasaros dieną galima pasislėpti nuo kaitros ir ramiai gėrėtis tyvuliuojančiais ežero vandenimis. Čia pat yra pažymėta ir riba tarp Lietuvos bei Latvijos.
Ilzenbergo dvaras: ūkis ir gėrybės
Tarp dvaro parko, rūmų, ūkinių pastatų ir vynuogynų dūzgia bitės, iš avilių sukamas medus, auginamos karvės, naminiai paukščiai, spaudžiamos vynuogės ir gaminamas kelių rūšių vynas – čia ištisus metus vyksta didesni ar mažesni ūkio darbai, mat Ilzenbergo dvaras yra vienintelis dvaras visose Pabaltijo šalyse, pilnai vykdantis dvaro ūkinę veiklą. Negana to, dvaro ūkis yra biodinaminis, o tai, trumpai pasakius, reiškia ne tik natūralumą ir ekologiškumą, bet ir tai, jog produkcija gaminama tik iš dvare užauginto derliaus, gyvuliai šeriami tik dvare išaugintais pašarais, laukai tręšiami natūraliomis trąšomis, taikoma sėjomaina ir pan. Beje, Ilzenbergo vynuogynas yra vienas šiauriausių vynuogynų pasaulyje. Šiauriau yra tik Latvijoje esantis Sabilės vynuogynas, tačiau jis už mūsų Ilzenbergą mažesnis.
Dvaro teritorijoje yra krautuvėlė, kurioje prekiaujama dvaro produkcija, taip pat yra ir restoranas, kuriame galima dvariškai papietauti ar pavakarieniauti. Negana to, čia rengiamos maisto ir vyno degustacijos. Vieną tokių turėjome ir mes. Degustaciją mums surengė patrankų salėje. Prie kelių rūšių vyno (ragavau sausąjį baltą obuolių vyną, baltąjį svarainių vyną, rožinį sausą vynuogių vyną. Buvo ir desertinių vynų, bet jų neragavau) mums patiekė įvairiausių sūrių, kelių rūšių duonos, mėsos vyniotinių, varškės pyrago be cukraus, medaus, sviesto, uogienių ir pan. Po užkandžių gavome ir sočius burnoje tirpstančius pietus (sultinga vištiena, kiauliena, plyštanti į šalis vos tik baksteli į ją šakute, minkštutė ir švelni žuvis, grill daržovės ir pan. – visko kiekvieno skoniui).
Pramogos dideliems ir mažiesiems Ilzenbergo dvaro lankytojams
Minėtoje patrankų salėje rengiami furšetai, vestuvių ir kitokių renginių šventės – vietos čia per akis. Lauke yra ir scena, vasaromis čia vyksta koncertai, pasirodymai po atviru dangumi ir kitokie renginiai. Pačiuose dvaro rūmuose galima ir pernakvoti – dauguma kambarių įrengti motelio stiliaus su daug vienviečių lovų, tačiau buvusiame kumetyne dabar statomas ir nedidelis viešbutis, kuriame bus įrengti dviviečiai kambariai – nekantriai laukiu, kad toje nuostabioje aplinkoje galėčiau pabuvoti kiek ilgėliau.
Po pietų Ilgio ežere plaukėme vienu didžiausių Europoje elektriniu katamaranu, ant kurio denio yra daugybė staliukų su suoleliais, tad čia galima ir susirengti pikniką. Ilgio pakrantės miškingos, tikrai yra, kur paganyti akis. Man netgi šiek tiek priminė pasiplaukiojimą Žaliuoju kanjonu Turkijoje. Žinoma, ten žavi kalnai, o čia – paslaptingi, tankūs miškai.
Ilzenbergo dvaras idealiai tiks kelionei su vaikams, nes čia apie mažuosius netgi kaip pagalvota! Čia įrengta viena didžiausių Lietuvoje interaktyvi žaidimų aikštelė, kuria mėgaujasi net ir suaugusieji. Parko teritorijoje auginama ir daug gyvūnėlių, tokių kaip šunys, triušiai, antys, gulbės ir pan. Planuojama auginti ir alpakas, tad vaikai čia gali ne tik iki soties prisidūkti, bet ir pasigrožėti gyvūnais. Dvare taip pat įrengtas ir milžiniškas kukurūzų labirintas, kurį įveikti reikia gerokai pasukti galvas ir tėveliams.
Apskritai, manau, kad Ilzenbergo dvaro teritorija it maža rojaus šalis, kurioje kiekvienas atras ką veikti: pasimėgauti natūralia, senovę menančia, gamta, surengti pikniką ant suolelio ar pievutės, pasivaikščioti romantiškais takeliais, pažaisti interaktyviomis pramogomis, skaniai pavalgyti restorane, pasiplukdyti katamaranu, pasimaudyti ežere, įsigyti išskirtinių gėrybių iš dvaro ūkio. Man labai patiko interaktyvūs suoleliai, ant kurių atsisėdus, besisupant pasakojama dvaro istorija – ilsiesi ir švietiesi!
Nors dvare lankėmės vėjuotą ir šaltą pavasario dieną, vis tiek buvo neįmanoma nepastebėti išpuoselėto jo grožio ir meilės, su kuria tvarkomas visas ūkis. Atrodo, čia apgalvota kiekviena smulkmena – mes vykome su elektromobiliu ir likome maloniai nustebinti, jog stovėjimo aikštelėje mūsų laukė ir įkrovimo stotelė! Grįžtant namo jaučiausi kupina įspūdžių, man tai buvo ne tik eilinis apsilankymas „kažkur“, o tarsi prisilietimas prie mūsų istorijos, kultūros ir gamtos. Linkiu kiekvienam tokios pilnatvės širdyje!
