Apžvalgos aikštelės: Aleksoto apžvalgos aikštelė
Pirmiausia mūsų nosys atvedė iki atnaujintos, gražiai įrengtos Aleksoto apžvalgos aikštelės, nuo kurios kaip ant delno atsiveria Kauno Senamiestis. Išvardinome pažįstamus objektus, Ąžuolas dar pasiteiravo, ar nesimato iš čia Ąžuolyno bibliotekos, mat prieš keletą dienų su klase ten turėjo ekskursiją ir jam labai patiko. Ilgai ieškoti neteko – nuo aikštelės dešinėn, ant aukščiausio kalno atpažinome ir biblioteką. Garsusis Pelėdų kalnas čia taip pat atrodė įspūdingai.
Apžvalgos aikštelės pašonėje yra vienas seniausių veikiančių funikulierių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Pats virvinių bėgių keltas pastatytas 1935 m., iki šiol yra išlikę autentiški mediniai vagonėliai, kuriuose telpa iki 25 žmonių (nors aš ten priskaičiavau tik 8 suolus, kuriuose, mano manymu, tilptų tik po dvi subines… bet gal kitos vietos skaičiuojamos stovimos?). Su vaikais sugužėjome į vagonėlį, nusileidome ir pakilome atgal. Užtrukome vos keletą minučių, bet vaikams tai buvo įdomi pramoga. Dviem suaugusiems ir dviem vaikams (8 m. ir 3 m.) tai kainavo 5 eur.
Miškas
Tuomet patraukėme iš miesto į mišką. Keliavome link Vilkijos, bet išvydę pilnus miškus žibučių, nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti. Ąžuolas su Šarūnu puolė skinti gėlytes, o aš „pagooglinau“, ar jos nėra įtrauktos į Raudonąją knygą – maža ką. Tai ne. Drąsiai galima žibutes ne tik skinti, bet netgi ir išsikasti su visomis šaknimis ir pasisodinti savo kieme. Bet sužinojau ir kai ką įdomaus – pasirodo, apdainuotosios žibutės yra nuodingas augalas! Jos gali ne tik sudirginti ir sukelti odos uždegimą, bet jei netyčia jų suvalgysite (nežinau, kaip tai įmanoma, bet tarkime, iš to grožio užsimanėte net paragauti), tai jos gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, o jei pavartosite didesnėmis dozėmis, tai galite pakenkti širdžiai ir nervų sistemai. Žodžiu, žibučių geriau nevalgyti.
Vilkijos apžvalgos aikštelės
Pasivaikščioję miške, patraukėme toliau link Vilkijos. Palei Nemuną ten yra daugybė apžvalgos aikštelių tiek palipant į kalnelius, tiek nusileidus prie upės. Tai šiandien aplankėme dvi. Gal ir ne įspūdingos, bet visai įdomu buvo. Nors vaizdai ten tikrai nuostabūs, kad ir iš kur žiūrėsite. Sukišom į upę ir rankas – vanduo man dar per šaltas.
Lentainių piliakalnis
Dienos pabaigoje, po pietų pas tėvus, grįžtant namo užsukome į prie pat namų esantį Lentainių piliakalnį. Šimtus kartų pirmyn ir atgal pro ten važiuojame jau keli metai, bet taip niekada ir nebuvome sustoję. Vyras iškart nustebo: „Lentainių? Visada sakydavome Lantainių“. Bet informacinė lenta skelbė kitaip – tai Lentainių piliakalnis, nors už poros metrų pamatėme lentelę su nuoroda į „Lantainių SB“, tai gal dėl to panašumo žmonės ir painiojasi, ar Lentainių, ar Lantainių piliakalnis?
O pats piliakalnis dar kitaip žinomas Kleboniškio ir Pekelkos vardais. Manoma, kad jis susiformavo I tūkstantmetyje. Archeologiniai tyrimai rodo, kad čia būta medinės pilies su gynybine siena. Šiose apylinkėse buvo rasta stulpaviečių, židinių, galąstuvas, keramikos liekanų ir pan. Viena iš legendų netgi pasakoja, kad dar seniau, prieš pilies gyvavimą, čia buvo pagonių šventykla, kurioje žmonės aukodavo juodus šunis.
O mes radome gražiai sutvarkytą piliakalnį su keliomis pakopomis medinių laiptų. Ąžuolas suskaičiavo, kad pirmojoje pakopoje yra 73 laipteliai, o antrojoje – 51, bet pati neskaičiavau, tai negaliu patvirtinti. Ant piliakalnio įrengta nemažai suolelių pasigėrėti Neries krantais ir panoramomis. Ant vieno spygliuočio (man atrodo, kad ten pušis, bet nesu medžių žinovė, tai galiu ir klysti) žmonės įsirengė ir sūpynes: virvę su pririštu pagaliu – suptis nelabai patogu, bet pabandyti verta – prisijuoksite tiek užlipdami, tiek nulipdami. Viename iš slėnių yra netgi laužavietė, tad įtariu, kad žmonės ten ir pasikepa kokios mėsytės.
Kad ir kur benuvykčiau, mane vis dar stebina ir žavi – kokia nuostabi mūsų Lietuva. Visur gražu, bet pas mus – ne ką mažiau!
