Kam patinka istorijos apie vaiduoklius? Senas namas, tamsi palėpė, o joje… vudu lėlė! Dievinu istorijas su pikantišku mistikos prieskoniu, bet tik ne tuomet, kai šie kraupai lediniais pirštais bando prisiliesti prie manęs. Norite, patieksiu tikrą, šiurpią istoriją ant jūsų lėkščių?
Senas namas, kuriame vaidenasi
Atsikraustėme į seną trijų aukštų namą. Dar iš nuotraukų pajutau jo žavesį. Viršuje, kaip ir priklauso – tamsi palėpė. Tiesą sakant, iš palėpės padarytas gyvenamas plotas, bet tamsių kambarėlių sienose – ten apstu. O juose tylintys, palikti svetimi daiktai.
Gyvenome būtent toje palėpėje, kai prasidėjo pirmieji ženklai. Mano vyras naktimis pradėjo matyti keistas baltas švieseles. Ir ne bet kur, o visuomet virš mūsų mažiausio vaiko. Skamba nejaukiai, tiesa? Tačiau aš niekada nemačiau jokių šviesulių ar tamsulių, nejaučiau nieko keisto ar antgamtiško, tad bandžiau tikėti, kad vyrui tiesiog prisisapnavo. Nes kitaip būčiau išsikrausčiusi tą pačią akimirką.
Namas pačioje Velnio širdyje
Pasikartojus istorijai su neaiškiu padaru prie mano sūnaus, iš smalsumo, beveik žaismingai, ėmiau domėtis, kur čia mes atsikraustėme. Pikulo gatvė. Iš pradžių juokiausi, kad gatvė pavadinta filmuko „Dragon Ball“ velnio Pikolo garbei. Ir visai smagu buvo, nes tas filmukas, kaip ir daugelį, mane prilipindavo prie ekrano. Bet visi juokai išgaravo, kai Google išmetė visai ne pokštą, o prakeiksmą!
Kas tas Pikulas buvo, gal čia kokia pavardė? Pirmas įrašas – Pikulas arba Pikuolis, Patulo (pa – „po“, tula – „žeme, velėna“) atitikmuo – senovės prūsų dievas, kuris susijęs su mirusiųjų pasauliu ir yra požemio, tamsos, pykčio, nesėkmės dievas… Taigi Pikulo vardas senas, kaip pati Žemė. Jau skamba nekaip.
Negana to, jis tapatinamas ir su skraidančia piktąja dvasia Pokliumi. Patys prūsai šį dievą vaizdavo – dėmesio! – kaip senį, mirtinai IŠBALUSIU veidu, su ilga žila barzda, ir BALTA skara ant galvos. Nejau mano vyras ir matė tą baltą galvą??? Anuomet buvo manoma, kad jis vaidendavosi turtuolių namuose, galbūt todėl jam būdavo aukojamos labai brangios aukos. Ir jis ne tik vaidendavosi, bet ir kenkdavo bei žudydavo.
Neriame gilyn: Elbingo žodynėlyje (seniausiame vokiečių-prūsų (ir apskritai baltų) rašytiniame paminkle) Pyculs (plg. Pikulas) aiškinamas kaip pragaras. Taigi taigi, gyvename ne tik Velnio, bet dar ir pragaro gatvėje. Darosi karšta.
Internete radau ir įdomų straipsnį apie pačią Pikulo gatvę, kurį perskaičius sužinojau, kad ši gatvė savo pavadinimą gavo 1932 m. Straipsnyje taip pat teigiama, kad čia gyvenantys žmonės blogio jėgų nejaučia, bet dėl viso pikto pasikabina pasagas, kad namus apsaugotų. Gal ir mums derėtų tokią prisikalti prie durų?
Radinys palėpėje
Vieną kartą nusprendžiau sutvarkyti vieną iš palėpėje esančių „tamsiųjų kambariukų“. Buvę šeimininkai ten buvo prigrūdę visko: nuo senų, priplėkusių antklodžių ir pūkinių pagalvių iki vaikiškų vonelių ir nenaudojamų indų.
Pamažu nešiau daiktus į dienos šviesą, o pati broviausi vis giliau pasišviesdama telefonu pro voratinklių raizgalynę, kuri nemaloniai lipo prie veido, lindo į nosį ir ausis (tikiuosi, vorų neprilindo). Ir netikėtai užtikau numestą rudą voką. Paprastą pašto voką su burbuline plėvele viduje.
Pakėliau jį nuo žemės ir kažkodėl iš karto supratau (o gal pajutau?), kas ten viduje. Neklauskit kaip – to paaiškinti negaliu. Tiesiog dar prieš įkišdama ranką, žinojau, ką ištrauksiu. Viduje buvo bjauri vudu lėlė. Žiogeliais (grapkėmis) buvo užspausta jos burna (arba kaklas), lytis, o į širdį įsmeigta adata.
Jei kas nežinote, kas yra vudu lėlė, tai štai paaiškinimas. Įprastai tai skudurinė lėlė (nors gali būti ir molinė, ir iš kitokių medžiagų pagaminta), primenanti žmogaus pavidalą. Šios lėlės dažniausiai naudojamos kitam asmeniui pakenkti. Dažnai į tą lėlę, kad būtų dar veiksmingiau, įrišama žmogaus, kuriam norima pakenkti, dalelė (plaukai, nagai, pirštas (čia jau pažengę), užlašinama kraujo, ištepama seilėmis ir t. t.). Tad štai kokį „malonų“ radinį laikiau savo rankose. Jausmas – ne pats geriausias, nors ir žinojau, kad ne man tas daiktas skirtas.
Visa apvalanti ugnis
Nežinau, kam buvo naudojama ta lėlė, ar ji buvo skirta buvusiems namo šeimininkams, bet mes ją tiesiog, daugiau nė karto neliesdami, sudeginom su visu voku ir visomis adatėlėmis. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad lėlė degė ilgai. Lyg priešintųsi. Lyg degdama dar kartą šnabždėtų kažką, ko negirdime. Iš pagarbos ritualams, kelis kartus pakartojom, kad tai ne mum, kad linkim laimės ir ramybės ir tiem, kam buvo skirta, ir tiems, kas tuo užsiiminėjo.
Sutapimas ar ne, bet po to karto jokių pikulų virš savo vaiko nematė nei mano vyras, nei aš. Gal išvaikėm piktąsias pragaro dvasias?
Bet žinote, kas keisčiausia? Kai su drauge smilkinome namus Palo Santo smilkalais – šventojo medžio dūmais, išvalančiais namų aurą – trečiajame aukšte tie smilkalai vis užgesdavo. Vėl ir vėl. Lyg kas nors nematomo juos būtų užgesinę. Tad teko gerokai pavargti, kol „išrūkėm“ visus velnius.
Po to karto šviesos daugiau nebegrįžo. Namas aprimo. Lyg būtų giliai atsidusęs – paleidęs tai, kas ilgai tūnojo jo sienose. Kartais dar prisimenu tą radinį – baltas švieseles virš mūsų vaiko galvos, lėlę, Palo Santo smilkalus, kurie gesdavo. Bet vis mažiau baimės, vis daugiau lengvumo. Galbūt kai kurios vietos išties saugo senų istorijų pėdsakus? O galbūt kai kurios istorijos turi būti tiesiog… sudegintos?
O gal – kai drąsiai pasakai „čia mūsų namai“ – tamsa pati pasitraukia?
