– Mam, kodėl tu linki mano vaikui gyventi prasčiau nei pati gyveni? – Nors su dukra buvau šurmulyje paskendusioje kavinėje, bet, atrodo, jog viskas aplinkui nuščiuvo. Ką ji čia sapalioja? Koks dar vaikas?
– Mėta, – nurijusi gerklėje susidariusį gniutulą, bandžiau suvaldyti savo balsą, kad nevirpėtų, – Ar tu nori man ką nors pasakyti?
– Aš daug norėčiau pasakyti, bet tu niekada neklausai.
– Ar tu su Marku… Ar jūs… – bandžiau atrasti kuo neutralesnius žodžius, kad išsiaiškinčiau, ar mano keturiolikmetė dukra nėščia.
– Ką?! Mama! Tu taip apie mane galvoji?
– Tai tu ne… Nesilauki? – aš tiesiog fiziškai jaučiau, kaip mano plaukuose atsiranda dar viena žila sruoga.
– Kodėl mes negalime tiesiog žmoniškai pasėdėti kavinėje, kaip kiti? – suurzgė mano dukra.
– Palauk, ką? – aš visiškai nesupratau savo paauglės, – Tu nuo pat ryto širsti ant manęs, vartai akis lyg aš turėčiau susiprasti, kas tau darosi, – jau ėmiau irzti ir aš, – O dabar dar pareiški, kad linkiu blogo kažkokiam tavo vaikui.
– Ne kažkokiam, mama, o būsimam tavo anūkui, – Mėta demonstratyviai susidėjo rankas ant krūtinės.
– Tai aš ir klausiu, – net nejutau, kaip pakilo mano tonas, – Ar tu laukiesi?
– Kodėl tu viską supranti taip tiesiogiai? – užvertė į viršų akis ji.
Ne. Nu. Aš be žodžių. Kas per vaikas.
– Gerai, – giliai įkvėpiau, – Prašau paaiškinti, apie ką tu kalbi ir kodėl šiandien pikta kaip širšė?
– Aš ne nėščia, – pabrėžtinai sukandus dantis kiekvieną žodį pro lūpas išvibravo Mėta (įdomu, į ką ji čia tokia?), – Bet kada nors turėsiu vaiką. Ir tu jam kenki. Jau dabar.
Nu, dievaži, ji nuvarys mane į kapus.
– Kaip aš galiu kenkti tam, ko dar nėra ir neaišku, kada bus? – stengiausi išlikti rami, bet tas pokalbis su dukra jau ėmė mane ne juokais erzinti.
– Savo gyvenimo būdu, – ji vis dar kalbėjo kiekvieną žodį pabrėžiančia maniera, it su vaiku.
– Ir koks tas mano gyvenimo būdas? Aš kokia nusikaltėlė, žmogžudė ar kas, kad pakenksiu vaikui, kuris gali gimti ir po 10, ir po 20 metų?
– Bet gali ir po devynių mėnesių, – lyg niekur nieko gurkštelėjo arbatos iš savo termoso dukra.
– Mėta?!
– Gerai jau gerai, pajuokavau, – suprunkštė sau į kumštį ji, – Bet vis tiek pykstu, kad nieko nedarai.
– O ką aš galiu padaryti? – mano kūnas, kalbantis su dukra, tai įsitempdavo it styga, tai atsipalaiduodavo it koks pirmuonis vienaląstis. Kartais tikrai jaučiausi nieko nesuprantanti tarsi liulanti ameba.
– Gerai, aš tau pasakysiu, – vėl užvertė į viršų akis dukra, o aš tyliai meldžiausi, kad ne apie nėštumą, – Bet tu vis tiek nesuprasi…
– Aš pasistengsiu, – ištiesiau ranką per staliuką ir švelniai suėmiau jos riešą.
– Vakar mums buvo tokia pamoka… Ten mokino, kaip reikia gyventi. Ir tu viską darai blogai. Ta moteris, kuri pasakojo per pamoką, sakė, kad tie, kurie nedaro taip, kaip reikia, kenkia ateities kartoms. O tai prilygsta masinei žmogžudystei, – Mėta vėl gurkštelėjo arbatos, – Tai, kai prieš tai klausei, ar tu žmogžudė, nu, tai tu dar blogiau esi!
Kad čia vyksta? Aš nuoširdžiai spoksojau į savo dukrą ir ėmiau galvoti, ar čia jai pasimaišė, ar man jau maišosi protelis.
– Kas per pamoka buvo ir ką joje pasakojo? – kiek įmanydama tvardžiausi.
– Apie žmonijos ateitį.
– O tai kuo aš čia dėta?
– Na, mes visi dėti. Ir turim stengtis. Ai, bet ką čia tau pasakoti, kai vis tiek nieko nesuprasi, – Mėta numojo ranka, – Net vandens gerti nemoki.
Ne, nu bet tikrai, grįšiu ir užregistruosiu ją pas psichologą. Ir save. Tik kažin, ar jis begalės jau kuo padėti.
– Kaip tai vandens gerti nemoku?
– Pameni, ryte prisipylei pilną stiklinę vandens? – rimtai sužiuro į mane dukra, – Išgėrei gal tik pusė stiklinės, o likusią dalį ėmei ir išpylei į kriauklę.
– Emmm… Na taip, – susirūpinusi atidžiau įsmeigiau akis į Mėtą.
– O ar žinai, kad jau dabar didžioji Afrikos dalis neturi geriamo vandens? O po dešimt, ar geriausia po dvidešimt metų, kai jau galbūt bus gimęs tavo anūkas, didžioji pasaulio dalis neturės vandens. O tu jį imi ir švaistai!
Man žandikaulis atvipo.
– O ar tu iki šiandienos nesielgei taip pat? O prausdamasi, kiek kubų išleidi? Juk pastoviai kartoju, kad vanduo brangiai kainuoja.
– Tu tik priekaištauji ir priekaištauji, – suspigo dukra, – Be to, aš ne apie kainą. Ir dar be to, nuo šiol taip nedarysiu.
– Gerai, nuo šiol ir aš pasistengsiu įsipilti tiek, kiek išgersiu. Ar dabar jau nesu masinė žmogžudė?
– Dar tu netaupai elektros, nes neišjungi nenaudojamų prietaisų iš rozečių.
– O kaip čia susiję su ateities žmogžudystėmis? – supratau, kad šis pokalbis greitai nesibaigs.
– Taip eikvojami planetos ištekliai, teršiama aplinka, vyksta klimato kaita, todėl Žemėje kasdien tampa vis blogesnės sąlygos gyventi, – užsidegus pradėjo ji.
– Ir dėl visko kalta aš? Tik aš už tai atsakinga? – atlaidžiai šyptelėjau.
– Ne, mes visi atsakingi. Bet tu dar per dažnai važiuoji automobiliu. Galėtum važiuoti dviračiu, paspirtuku, eiti pėsčiomis. Arba, blogiausiu atveju, važiuoti autobusu.
– Gerai, Mėta, aš tau šitą nusikaltimą priminsiu, kai lis, pustys arba bus labai šalta, – supratau, kur link dukra suka, bet reikėjo jai parodyti ir kitą pusę, kad neįtikėtų viskuo aklai it fanatikė, – Arba priminsiu tada, kai lėktuvu keliausim atostogauti į kitą šalį. Viena kelionė lėktuvu turbūt atmosferą teršia labiau nei mano važinėjimas automobiliu ištisus metus.
– O tu va, kad ir dabar… – užsikirsdama pradėjo Mėta, – Geri iš popierinio, vienkartinio puodelio. Ta moteris sakė, kad reikia mažinti vienkartinius daiktus, kad, kavinėje galima atsinešti savo termo puodelį, kaip kad padariau aš. Ir dar namie naudojam vienkartinius rankšluosčius, per gimtadienius ir vienkartinius indus, ir…
– Gerai, gerai, – iškėliau rankas į viršų tarsi pasiduodama, – Bet naudojam ir tualetinį popierių. Vienkartinį. Ir įklotus. Vienkartinius. Ir dar daug ko. Aš nenoriu atmušti tau noro keisti pasaulį, – švelniau pridūriau, – Bet taip drastiškai kaltinti kitų negalima. Jei nori, namuose galime susikurti taisykles. Visiems priimtinas. Ir gyventi taupiau, tvariau, bet be jokių kaltinimų ar priekaištų.
– Bet aš… Aš… Nekaltinau nieko ir niekam nepriekaištavau, – graudžiai sukūkčiojo Mėta.
– Viskas gerai, – nusišypsojau, – Aš džiaugiuosi tavo entuziazmu ir tikrai noriu, kad mano anūkai gyventų ne prasčiau nei mes, todėl galėsime visi kartu pagalvoti, ką galime padaryti dėl to. Bet dabar gal galim tiesiog ramiai išgerti savo gėrimus ir pagaliau pasidžiaugti kartu leidžiamu laiku?
– Tik ne per daug džiaukimės, kai šitaip garsiai verkia ateities vaikai.
Kai grįšim namo, užsiregistruosiu pas savo kirpėją. Pastaruoju metu, ko tai žila jaučiuosi.
