Iš pradžių galvojau, kad bus rami, kukli šventė, kaip kad dabar madoje, bet paskui pagalvojau: “Fuck it! Patys ir švęskite kukliai! Mano vaiko krikštynos bus įspūdingos!“ Na, tiesą pasakius, taip nuspręsti man padėjo iš emigracijos grįžusi sena draugė Gabija, su kuria anksčiau buvome neperskiriamos.
– Kai aš krikštijau saviškį, tai vilkėjau prabangiausią Dior mados namų suknelę, Londone net kažkoks fotografas iššoko iš automobilio mane pamatęs, kad galėtų padaryti mano portretą. Man atrodo, kad jis labai garsus, tai nenustebčiau, jei save išvysčiau kokiame Anglijos žurnale. Oi, – Gabija prisidengė burną išpuoselėta ranka, kurią puošė ne tik nagų meistrės, dirbančios su Londono garsenybėmis, darytas manikiūras, bet ir vardiniai papuošalai (tokių, deja, aš negirdėjusi, todėl negaliu jums įvardinti), – Aš suprantu, kad galbūt tau neįmanoma pasipuošti net ir per tokią šventę, bet galbūt neblogai atrodysi ir su suknele iš H&M.
Kažkodėl burnoje susidarė nemalonus gniutulas, todėl net nepajutau, kaip iššiepus dantis išpyškinau:
– Baik tu, koks dar H&M, – kvailai nusikvatojau, – Manau, dar nustebsi pamačiusi…
– Oi, tai kviečiama ir aš? – suplojo savo tobulais delnais draugė, o aš sustingau, nes jau nebeturėjau kelio atgal, – Kur darysiesi makiažą, šukuoseną? Ar bus kokių nors pramogų bažnyčioje?
– Pramogų? Bažnyčioje? – suveblenau.
– Na taip, – sumirksėjo ji prilipintomis blakstutėmis, – Žinai, per mano vaiko krikštynas Šv. Pauliaus katedroje maži vaikai, aprengti angelais, leidosi nuo skliautų. Atrodė užburiančiai.
– Tikiu… – kažkodėl norėjau verkti.
– Aišku, čia toj Lietuvoje niekas tokių dalykų nesupranta ir neleis, tai jau nebus pasaka tavo vaikui, bet kažką gal sugalvosi…
– Aha, – sunkiai nurijau seiles.
– Na žinai, tavo šventė gali būti ir ypatinga dovana kiekvienam svečiui. Aš pavyzdžiui, pati savo rankomis kiekvienam pakviestajam gaminau jo mėgstamą patiekalą. Buvo ką veikti, žinai, vis dėlto 45 svečiai buvo. Bet pastangos buvo to vertos! Kiekvienas svečias dar ir dabar atsimena, koks pagerbtas buvo!
***
Po šito susitikimo grįžau kažin ko pikta ir nusiminusi.
– Per krikštynas noriu dėvėti dizainerio suknelę, – tėškiau vyrui, kai suguldėm vaikus.
– Dizainerio? – kilstelėjo vieną antakį vyras.
– Taip! – užsidegiau aš, – Dizainerio! Dior, Versace, Armani!
– Hmm, – nepatogiai pasimuistė kėdėje vyras, – Tu tikrai to nori?
– Kas čia per klausimas?! Nieko tu nesupranti ir niekada manęs nepalaikai!!! – jaučiau, kad ašaros jau už pirmų durų.
– Gerai gerai, – lyg pasiduodamas iškėlė rankas į viršų jis, – Jei tai tau taip svarbu…
– BE GALO svarbu! – kriokdama užbaubiau aš.
– Tai pirk tą suknelę, – nors mačiau sumišimą vyro akyse, bet man atlėgo, kad gavau pritarimą.
***
Kitą dieną prabangiame salone matavausi sukneles, bet nei viena man nepatiko.
– Turime dar kelias išskirtinėms progoms, – tikriausiai pamačiusi nepasitenkinimą mano veide prasitarė pardavėja.
– Parodykite, – bandžiau vaizduoti, jog tokius rūbus vilkiu kasdien ir tai man įprasta.
Konsultantė nuvedė į visiškai kitą skyrių ir štai aš pamačiau ją… Tviskanti, žėrinti, su tuzinu pasijonių… Pati tinkamiausia suknelė princesės vestuvėms. Bet aš jos užsimaniau. Po galais, juk ir aš esu verta, kad fotografas iššoktų iš važiuojančio automobilio ir maldautų leisti mane nufotografuoti.
– Keturi tūkstančiai penki šimtai eurų, – išgirdusi atitraukiau rankas nuo klosčių ir akimirką lioviausi kvėpuoti, – Turbūt neimsite?
Paskutinis komentaras suteikė jėgų ir išdidžiai atsisukusi į konsultantę ištėškiau:
– Žinoma, kad imsiu!
***
– Kiek?! – vakare vyras susiėmė už galvos, – Kiek tu sumokėjai?
– Žinau, žinau, kad persistengiau, – sucypiau, – Bet tu taip nesinervink, aš pasinaudosiu keturiolikos dienų grąžinimo garantija ir atgausim pinigus.
– Kaip tu ją panešiotą grąžinsi? Ir iš vis, kaip tu su ja atrodysi? Ją vilkint, tau rūmų reikia…
– Och, tai dabar aš jau per prasta suknelei, tą norėjai pasakyti?!! – man užvirė kraujas.
– Brangioji, ne tą.
– Aš tau negraži? Manai, esu neverta keturių tūkstančių su puse? Nu žinai ką… – ėmiau visa drebėti.
– Būk gera, – vyras bandė apkabinti mane, bet aš it įgelta atšokau, – Juk šventė paprasta, kiti svečiai, mūsų tėvai tiesiog gali nesuprasti ir pasijausti nejaukiai.
– Tau visada tik tėvai galvoj ir ką kas pagalvos. O kaip jausiuos aš? Ar pagalvojai?
– Būtent apie tai aš ir pagalvo…
– Ne, tu apie mane negalvoji. Jei galvotum, šitaip nekalbėtum. Va, matytum, kaip Gabijos vyras ją nešioja ant rankų!
– Aaaa… Gabija. Viskas pasidarė aiškiau, – nekenčiau, kai jo veide atsirasdavo ta visažinė šypsenėlė.
– Niekas tau neaišku! Nori tu to ar ne, bet aš vilkėsiu šita suknele.
– Gerai, mieloji, – ramiai užsiplikė arbatos jis, – Tik padėk tą suknelę taip, kad iki šventės niekas jos nesugadintų…
***
Reikėjo kažką sugalvoti dar su tais angelais, besileidžiančiais nuo stogo. Niekas artimoje aplinkoje neturėjo mažų vaikų, bet prisiminiau, kad viena buvusi bendraklasė augina tris mergaites iki penkerių metų. Jos idealiai tiktų. Tik bėda ta, jog su ta bendraklase kokia dešimt metų, po mokyklos baigimo, visiškai nebendravau. Na, bet kas nerizikuoja, juk negeria šampano.
Parašiau jai per Facebook ir, mano laimei, ji iškart atrašė. Iš mandagumo pasiteiravau, kaip jai sekasi.
“Kaip keista, kad klausi būtent dabar, kai skiriuosi su vyru“.
Šūdas. Dabar dar turėsiu ir guosti ją.
“Aha, girdėjau apie tai, todėl pagalvojau, kad galiu pralinksminti. Va, kaip tik netrukus bus mano vaiko krikštynos. Gal su mergaitėmis norėtumėte sudalyvauti?“
“Ačiū, kad kvieti, bet ar krikštynos ne šeimos šventė?“
“Baik tu, kokios čia dar šeimos? Be to, anksčiau buvome artimos, tai tu beveik ir šeima.“ Net susiriečiau tai rašydama, nes apart to, kad buvome vienoje klasėje, daugiau jokio ryšio neturėjome niekada.
“Na gal. Bet nežinau, keistai čia kažkaip.“
“Viskas čia gerai. Tau reikia pasilinksminti. Ir mergaitėms. Va, jos jei norės, galės angelais pabūti. Matysi, kaip patiks dukroms“. Nekenčiu savęs už tai.
“Gal ir tiesą sakai. Tada papasakok, kas kur kaip“.
“Na va, ir liuks. Tik dar vienas dalykas. Koks mėgstamiausias tavo ir mergaičių užkandis?“
“Ką žinau. Čipsai gal“.
Fiu… Lengvai išsisuksiu.
***
Taigi suknelę turiu (tik reikia pasistengti jos nesutepti, vis dėlto virš keturių tūkstančių kainavo…), angelai yra, belieka išsiaiškinti mėgstamus užkandžius, juos paruošti (tikiuosi, su kitais išsisuksiu irgi taip pat lengvai), na, ir “fancy“ makiažas su šukuosena.
Pastaruosius greitai užsisakiau. Tiesiog savo mieste žinojau saloną, kuris rūpinasi mūsų žvaigždžių įvaizdžiu. Žinojau, kad kainuos o kainuos, bet bent vieną gyvenimo dieną atrodysiu nuostabiai.
***
Gerai, kad svečių tik dvylika, tai juos apskambinti ir apklausinėti dėl patiekalų nebuvo sunku. Mano ir vyro tėvai pasakė, kad tiks bet kas, brolis su žmona (krikšto tėvai) pasakė, kad tiks gruzdintos vištienos gabaliukai. Easy. Kiti užsisakė šokoladinių keksiukų. Beliko Gabija.
– Oi, mums tai tikrai nieko sudėtingo, – net kalbėdama telefonu jaučiau, kaip mosuoja tobulai manikiūruota ranka ji, – Man sūrio tortą, O Maikas mėgsta viską, kas po gaubtu. Žinai, atidarai ir sklaidosi dūmas…
– Aha, – mano akys turbūt buvo išsiplėtusios per visą veidą.
– Tik nepamiršk, kad aš veganė, tai sūrio tortas turi būti be sūrio. Veganiškas.
– O Maikui turbūt dūmas be dūmo turi būti? – nusijuokiau iš beviltiškumo.
– Nesupratau?
– Ne ne, nieko, viskas aišku. Bus easy peasy, – kostelėjau į telefoną.
– Na, ir aš taip manau. Stengiausi sugalvoti ką nors paprasto, kad nepervargtum prieš šventę.
***
Visos gražios Kauno bažnyčios atsisakė nuleisti vaikus kaip angelus. Suradau vieną bažnyčią kaime. Neįspūdinga, bet papuošim ir bus gerai. Svarbu, tie angelai paskraidžios. Kunigėlis (už įdėtą auką į kišenę) sakė, ras, kas už virvių pakels ir nuleis. Valio!
Dieną prieš krikštynas keikiau visus, nes nuo ryto plušau virtuvėje.
– Kam tu čia taip apsikrovei? Juk po ceremonijos visi vyksim į restoraną, tai kam tie užkandžiai? – bandė suprasti mane vyras.
– Tu niekada nepalaikai mano idėjų, visada įžvelgi tik blogybes, – pervargusi išsiliejau ant jo, – Aš noriu kiekvieną savo svečią palepinti tuo, kas jam patinka, vietoj bumbėjimo galėtum man padėti!
– Gerai jau gerai. O ką skanaus ruoši man? – nusijuokė vyras.
– Tau?! – net sugriežiau dantimis, – Ar nematai, kad aš ir taip su tuo sūrio nesūrio tortu jau kelias valandas terliojuosi, dar tu čia su savo pageidavimais!
– Leisk, aš tau padėsiu, – atlaidžiai pakštelėjo man į skruostą vyras, – Bet paruošiu tai, ką mėgsti tu.
– Ačiū, – atsidusau ir ėmiausi darbo toliau, – Patark, ką man daryti su tuo Maiko dūmu?
– Užsakyk kokiam restorane, tegu atveža kas. Jie gal mokės pristatyti taip, kad dūmas išsilaikytų transportuojant.
– Bet tai nebus mano gaminta… Kur rūpestis ir meilė gaminant kiekvienam?
– Apsaugok, Dieve, nuo tokios meilės, – balsu į mano susiraikusį veidą nusikvatojo vyras.
– Būk geras, – bejėgiškai sulemenau, – Padėk man.
– Mačiau tam kaime yra kažkokia vietinė kavinė. Paskambinsiu ten. Gal jie ką nors sugalvos.
***
Krikštynų rytą atsikėliau pavargusi, prastai miegojau, kūdikis, matyt, jausdamas mano nuotaikas, taip pat ištisai kėlėsi, tad pažvelgusi į save veidrodyje mačiau tik pandą – pajuodę ratilai aplink akis.
Šiaip ne taip nusigavau iki salono.
– Ryškesnio ar natūralesnio makiažo? – sukiodama mano smakrą į visas puses paklausė meistrė.
– Noriu išskirtinio, – tvirtai pareiškiau.
– Kaip man patinka tokios klientės! Nagi, pradedam! – patrynė delnus ji.
Užtruko ilgai. Gerai, kad buvau tam paskyrusi pakankamai laiko. Netrukus prisitatė plastiškų judesių vyrukas ir ėmė žiūrinėti mano plaukus.
– Prie tokio makiažo, – iškėlė mažąjį pirštelį jis, – Siūlau šukuoseną pagyvinti keliomis spalvomis, kairėje pusėje truputį patrumpinti, o visus likusius plaukus sugarbanoti.
– Gerai, tik noriu pažiūrėti į save, kaip tas makiažas, – stojausi nuo kėdės.
– Ne ne ne, – mažyliu pakraipė į šonus. Dabar nebus tokio vaizdo. Padarykime šukuoseną, kad save išvydusi, panele, išvirstumėte iš koto!
Tas “panele“ mane pralinksmino ir įtikino likti kėdėje.
Mačiau, kaip jis maišo dažus, atrodė lyg salotiniai ir rožiniai, bet per daug neėmiau į galvą, nes dažai indelyje ir ant plaukų gali labai skirtis (esu mačiusi, kaip mano kirpėja tepa violetinę masę, o galutiniam variante gaunasi šviesi pelenų spalva). Truputį išsigandau, kai jis išsitraukė kirpimo mašinėlę, bet sakė, kad čia, kairėje, tik šiek tiek patrumpins, net nepastebėsiu, o kai užsileisiu plaukus, jie kris pūsčiau, todėl atrodys, “kad turiu kupetą plaukų“. Čia stilisto žodžiai.
Paskutiniai štrichai ir aš tikrai virstu iš koto save matydama veidrodyje.
– Čia aš? – bar bar bar pirštu į veidrodį.
Makiažas toks ryškus ir spalvingas, kad atrodau kaip transvestitas. Neperlenkiant. Žalia, rožinė, mėlyna spalvos aplink akis. Tamsus kontūravimas, išploninta nosis. Plaukai kaip pas papūgą – visos vaivorykštės spalvos. Kažkokios smulkios garbanos nei šen, nei ten ir išskustas pankiškas šonas. Iš tos nuostabos net verkti neina.
– Keturi šimtukai iš Jūsų, panele.
Žagt žagt.
***
– Nebandyk nieko sakyti, – vos įžengus pro duris suklykiu vyrui.
Bet jo žvilgsnis iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Jis tikrai išsigando. Kiek atsigavęs prabilo:
– Gal prie suknelės pagerės vaizdas…
– Atrodau, kaip nupešiota varna, kuri nukniaukė blizgučius, kad būtų panaši į papūgą, – stebėdama save veidrodyje su “pilnu outfitu“, susiėmiau delnais veidą.
– Nagi, nėra taip blogai, – bandė paguosti mane vyras, – Atrodai kitaip. Įdomiau. Bus ką prisiminti. O gal nuotraukose dar kitaip atrodysi.
– Tiesą sakai, – sutramdžiau besiveržiančias ašaras, – Gal ne taip ir blogai. Gal aš čia tik nieko nesuprantu.
Įlėkė mano vos pradėjęs vaikščioti kūdikis ir kaip pamišęs pradėjo klykti mane pamatęs. Jį aprengti teko vyrui.
***
Prieš einant į bažnyčią sugalvojau, kad reikia kūdikiui ant pievutės, pasitiesus palą, pakeisti sauskelnes. Laiko tam dar buvo, tad nieko nelaukus nuėmiau sauskelnes.
– Oi, koks jis dailus! – iškėlė vaiką į viršų Gabija.
– Atsargiai, jis gali tave apšlapinti, – ieškodama švarių sauskelnių, nusisukusi perspėjau draugę.
– Oi, nieko baisaus, – tai betariant ji pradėjo keistai šaukti, o aplinkiniai, atrodė, vienu metu aiktelėjo, – Tavo suknelė…
Mano kūdikis nepasišlapino. O pasituštino. Ir ne ant mano draugės. O tiesiai ant mano suknelės. Jis nutriedė mano suknelės nugarą beveik nuo pat viršaus iki mano subinės. Suknelė, kainuojanti keturis su puse tūkstančius, suknelė, kurią turėjau grąžinti, kaip neužsidėtą, ką tik buvo išskalbta šūde.
Mano mama puolė valyti, bet ar balta suknelė gali taip paprastai išsivalyti? Nuo šūdo?
Užsidėjau megztinį. Niekas čia jau manęs vidury gūdaus kaimo nešoks iš automobilio ir neforografuos… Nuotaika buvo tokia kaip ir suknelė.
***
Ceremonija praėjo ramiai, tik vaikas vis klykė į mane žiūrėdamas. Einant link durų, pagaliau bendraklasės mergaitės, aprengtos angelais ir aprištos virve ėmė kilti aukštyn. Nors kažkas pavyko. Oi! Per anksti pasidžiaugiau.
Jas traukė kažkokie padarai, panašūs į žmones. Vyrai, jei juos taip buvo galima pavadinti, buvo niekuomet neišiblaivantys vyrai, mums artėjant nuo jų vis stipriau ėmė sklisti sąvartyno tvaikas, tad visi svečiai ne angelus stebėjo, o užsirietusias nosis ranka užsiėmė.
Negana to, mažiausia mergaitė viršuje išsigando, ėmė neangeliškai spurdėti ir giedoti nesavu balsu, todėl jas pradėjo leisti greičiau nei turėjo. To leidimosi išsigando ir vidurinioji, tik ši ne giedoti ėmė, o paleido čiurkšlę švęsto vandens man ant galvos! Jaučiau kaip su tuo šiltu vandenėliu bėga ir mano papūgiškas makiažas.
Nepaisant to, puoliau gaudyti vieną iš angelų. Kiti pasekė mano pavyzdžiu, prie durų susidarė spūstis. Stresas, nuovargis… Jaučiau kaip mirkstu ne tik kakuose, angelo myžaluose, bet ir savo prakaito syvuose. Nusiėmiau megztinį.
O čia kur buvus, kur nebuvus pribėgo nedidukė močiutėlė. Ji ne mano svečias, bet stebėjo ceremoniją iš smalsumo.
– Ponia, kaip Jums ne gėda? – kreipėsi ji į mane.
Nu gėda gėda, galvoju. Bet, palauk, dėl ko dar?
– Šitaip nudergėt bažnyčią, Dievulio namus, ir pasprukti norite?
Per miglą mačiau, kaip ji rodo į galinį suolą, kuris kažkuo nutepliotas. Ta bobulė stumia mane, aš kuo arčiau to suolo, tuo aiškiau imu suvokti, kad šiandien su šūdais dar nebaigiau. Kažkas prišiko bažnyčioje ant galinio suolo, o visi įkalčiai veda į mane…
Iš kažkur atsirado ir kunigas su šluoste.
– Nieko, padirbėsim ir atleis Dievulis, – sako jis.
Toliau kas buvo, nenoriu atsiminti.
***
Prieš restoraną surengėm ir pikniką su visų mėgstamiausiais užkandžiais. Pasirodo, Gabijos Maikas šiandien negalėjo dalyvauti. Gal ir gerai, nes jo patiekalas su dūmu taip ir neatkeliavo. Na, o mano draugė Gabija kapojo vieną po kito kibinus ir sumuštinius.
– Aš kartais visavalgė būnu, – susigrūsdama dar vieną užkandį su mėsa gūžtelėjo ji.
O aš atsignybau tą prakeiktą sūrio be sūrio tortą ir nusipurčiusi iš šleikštulio pagalvojau, kad gal ir gerai, kad šiandien ji ne veganė.
