Tikriausiai net ir nerašantiems žmonėms yra tekę girdėti apie tokį dalyką, kaip „rašytojo blokas“. Esą jis netikėtai užklumpa, sukausto pirštus, ištraukia visas idėjas iš galvos ir palieka tik baltą, bauginančią popieriaus tuštumą. Skamba beveik kaip kūrybinė siaubo istorija, tiesa?
Būsiu nepopuliari ir pasakysiu, kad aš tuo netikiu. Ne, tikrai ne todėl, kad niekuomet nebūčiau patyrusi, ką reiškia, kai negali prisiversti rašyti. Bet todėl, kad su laiku supratau – „blokas“ dažniausiai yra visai kas kitka. Daug paprastesnio. Žemiškesnio. Ir, atvirai kalbant, mažiau romantiško.
Rašytojo blokas tai – paprasčiausias tinginys
Ne tas žavus tingumas, kai norisi pasimėgauti savaitgaliu ir daugiau laiko skirti sau. Tai labiau grynas tinginys, kai nėra ūpo rašyti. Nes juk taip patogiau – jei tave ištiko „blokas“, esi tarsi bejėgis. Bet jei pripažįsti, kad tiesiog tingi – tada belieka imtis veiksmų. O veiksmų imtis ne visada smagu. Kur kas smagiau pasiguosti, kad „niekas nesirašo“.
Dramatiškas perfekcionizmas
Kai kurie blokai – ne kas kita, kaip noras parašyti TOBULAI. Ir jei tavo žodžiai, sakiniai, tekstas nesuskamba kaip literatūrinis šedevras – viskas, užeina drama: „Aš nebegaliu rašyti“. Ir čia vienintelė išeitis – leisti sau rašyti taip, kaip pavyksta. Be to, ne kiekvienas garsus rašytojas iš pirmo karto gali parašyti Nobelio premijos vertus veikalus. Tad kodėl turėtum tu tai gebėti?
Viešumo kaina
Tie, kurie rašo tekstus viešoms erdvėms, susiduria su svetimų nuomone, atmetimu, kritika. Ir dėl to gali apimti baimė. Čia vertėtų prisiminti, kad negali patikti visiems, svarbiausia, patikti sau ir laikytis savo vertybių. Be to, galbūt geriau sulaukti kad ir kažkokios nuomonės, reakcijos, nei parašyti tekstą, kuris nepaliks išvis jokio įspūdžio?
Įprotis laukti įkvėpimo
Manau, čia klasikinis pradedančiųjų „blokas“. „Neaplanko mūzos, nėra įkvėpimo“. Ech, kuo labiau vaikaisi mūzas, tuo rečiau jos lankosi. Įkvėpimas ateina darbo metu – rašant. Tad tupdyk sėdimąją ant kėdės ir rašyk. ĮKVĖPIMAS – REZULTATAS, O NE PRIEŽASTIS.
Nežinai, ką rašyti
Sunkiausia rašyti, kai galvoje chaosas, idėjų daug, bet jos nenugula į vieną sklandžią ir logišką minčių grandinę. O gal paprasčiausiai per mažai domėjaisi tema, kuria nori/reikia rašyti? Rašymas – ne magija. Tai reakcija į mintis, vaizdus, gyvenimą. Jei nerašai – gal metas ne blokų ieškoti, o daugiau paskaityti?
Rašytojo blokas – ką daryti?
- Nustok save teisinti – nevadink to „blokais“. Būten tas pavadinimas įgalina nieko nedaryti, permeta atsakomybę mistiškoms galioms. Verčiau įvardyk realų dalyką: tingiu, bijau, noriu tobulumo, neturiu minčių.
- Skirk laiko ir sėsk rašyti. 10 minučių, trys sakiniai… Tai vis geriau, nei virkavimas, jog tau rašymo blokas.
- Nutildyk savo kritikus. Leisk sau būti netobulu. Nors tą dieną, tą minutę, rašant tą tekstą.
Kai nustosi tikėti mistiškais rašymo blokais, pradėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tapsi ne auka, negalinčia rašyti, o rašytoju, kuris renkasi rašyti net kai sunku. Ir tai yra didžiausia galia. Nes galiausiai viskas priklauso nuo tavęs. Nuo tavo pasirinkimo.
RAŠYMAS NE STEBUKLAS, RAŠYMAS – SPRENDIMAS.
