Galbūt kas nors jau esate girdėję apie tokį sutrikimą „misofonija“. Na, tie, kurie dažniau bendrauja su manimi, tikrai turėjo būti girdėję. Jei ne – jums pasisekė, aš sugebėjau prie jūsų susitvardyti. Taigi apie ką aš čia? Jei suvestumėte žodį „misofonija“ į Google paiešką, jums išmestų kelis straipsniukus, kur gan neblogai viskas paaiškinta. Tik tuose straipsniuose nėra jokios autentikos – štai aš jums ją ir suteiksiu.
Misofonija – kas tai?
Bet prieš tai labai trumpai papasakosiu, kas gi ta misofonija ir kas apie ją žinoma. Išvertus iš graikų kalbos, tai reiškia „neapykanta garsui“. Tiksliau apibūdinti nesugebėčiau! Žmogus, turintis misofonijos sutrikimą, neapkenčia kitų žmonių keliamų garsų, tokių kaip: knarkimas, kvėpavimas, kramtymas, čiaumojimas, tušinuko spragsėjimas ir pan. Atrodytų, kas gi čia tokio, juk dauguma žmonių negali pakęsti, kai greta gulintis knarkia. Deja… knarkimas čia jau aukštasis pilotažas, misofonams užtenka, jei girdi vos vos srovenantį kvėpavimo garsą pro artimojo nosį. Taip, įprastas, normalus kito žmogaus kvėpavimas gali iššaukti neapykantą. Ir čia visiškai nesusiję su tuo kvėpuojančiu asmeniu ir antipatija jam, misofonas tiesiogiai neapkenčia to garso, o ne žmogaus.
Viename straipsnyje radau paaiškinimą, kad misofonijos sutrikimą turinčių asmenų smegenys erzinančius garsus traktuoja kaip potencialų pavojų gyvybei, todėl bandydamos išvengti to pavojaus sudirgina nervų sistemą, taip ir kyla baisi neapykanta. Kiek man teko tuo domėtis, tai jokie kvėpavimo pratimukai, meditacijos ar žolelių arbatos nepalengvina simptomų. Tai tas pats, kas bekojui žmogui pasakyti, jog kelkis ir eik. O įdomiausia tai, kad misofonas nėra koks beprotis, nesuvokiantis, ką jaučia. Jis puikiai žino, kad tai jis neadekvačiai reaguoja, kad kito žmogaus elgesys fiziologiškai, psichologiškai ir visaip kitaip yra visiškai normalus. Tačiau su tuo žinojimu nieko neina padaryti – kyla begalinis noras kuo skubiau tą erzinantį garsą nukirsti, užčiaupti, užmušti.
Man misofonija!
Taigi taip jau atsitiko, kad aš esu misofonė, turiu šį sutrikimą (nuskambėjo kaip koks prisipažinimas anoniminių alkoholikų klube). Savo aplinkoje pažįstu dar bent kelis asmenis, kurie jaučiasi panašiai – abu jie perdėtai reaguoja į kramtymo garsus. Na, o aš turiu visą puokštelę gėrybių: miegu su kamštukais beveik šešiolika metų, negaliu valgyti tylioje aplinkoje su kitais asmenimis, mane erzina klaviatūros, pelytės spragsėjimas ir pan. Mano vyras perka tas specialias, tylias peles vien dėl manęs. Kaip jau minėjau, tai nėra šiaip sau lengvas erzulys, kartais tikrai kyla noras pritrėkšti to garso skleidėją.
Kada tai prasidėjo?
Visa tai man prasidėjo ankstyvojoje paauglystėje, gryn kaip rašo vadovėliai. Juokauju, šia tema vadovėlių, kiek man žinoma, nėra. Mokslininkai tik visai neseniai sutiko, jog tai tikrai sutrikimas, o ne perdėtas jautrumas, kuris sutvarkomas pagėrus mėtų arbatos. Tik jie dar nesutaria, ar misofonija yra pati tokia kaip liga, sutrikimas, ar kitos psichologinės ligos simptomas. Pvz., tai gali būti ir vienas iš autizmo simptomų. Tad ir gydymo kol kas jokio nėra. Ir nesvarbu, kad labai pažengusiems misofonams kartais kyla nežmoniškas noras kitą užmušti. Čia ne juokai – facebooke yra pasaulio misofonų grupė, kurioje vargšai žmonės dalinasi, kas juos erzina ir kaip jie dėl to jaučiasi. Tai va, o blogiausia tai, kad laikui bėgant misofonija ne slopsta, o dar labiau tarpsta – pavyzdžiui, kad ir man, iš pradžių man pyktį kėlė tik brolio, miegančio tame pačiame kambaryje, kvėpavimas, o dabar vargu, ar suskaičiuočiau visus „trigerius“. Prie viso to prisideda ir „negarsinis triukšmas“, toks kaip erzinančios ir naktį žibančios televizoriaus lemputės, pradaryti stalčiai ar spintelės ir t. t., ir pan.
Jei klausite, ar kreipiausi į daktarą, tai atsakysiu. Kartą, kai dar nežinojau termino misofonija, papasakojau savo daktarei. Nė velnio ji nesuprato apie ką kalbu – išrašė homeopatinių tabletyčių ir daugiau ramunėlių, melisų arbatyčių pagerti. Spėkit, ar padėjo? Daugiau į medikus nesikreipiau. Labai jau sunku papasakoti, kas čia man darosi. Nors jei žinočiau, kad yra kažkur specialistas, kuris domisi šiuo sutrikimu, tikrai nueičiau. Ir dar tuos kelis savo pažįstamus kartu pasiimčiau, na, nes tikrai nefaina taip gyventi. Nei mums patiems, nei mūsų aplinkiniams.
Kaip aš su tuo gyvenu?
Atrodo, baisaus čia daikto: naktį susikiši kamštukus, dieną nepietauji su kitais ir problemos kaip nebūta. Iš dalies tai tiesa – taip daugumą situacijų ir sprendžiu. Vargšas mano brolis, kentėjo kokius keturis metus, mat paauglystėj į ausis kišausi vatą, kuri nieko nepadėjo, tad keldavausi ir neleisdavau miegoti jam. Brolio sužadėtinė sakė, kad ir dabar jis kartais pabunda prisisapnavęs, kad vėl jį žadinu ir tikrai ne pačiais švelniausiais būdais. Tikrai tuo nesididžiuoju… Gaila, kad ausų kamštukus atradau tik daug vėliau, padėkočiau asmeniui, jei žinočiau, kas juos išrado. Aišku, kai turi kūdikį namuose, naudoti ausų kamštukus nėra pats geriausias būdas, bet tai mažesnė blogybė nei neišsimiegoję namiškiai.
Yra situacijų, kai nekenčiamų garsų tiesiog neina išvengti. Keli pavyzdžiai:
- Negaliu žiūrėti lietuviškų filmų, nes ten dažnai valgo ir kramto į mikrofoną. Akimirksniu man kyla įtampa ir ne iškart suvokiu, kodėl.
- Kai kurie žmonės kalbėdami skleidžia keistus, čepsinčius garsus. Mano draugų tarpe tokių nėra. Nu nes… tikriausiai sėsčiau už tyčinį, kaip mano viena draugė sako.
- Lankant kokį nors sporto būrelį, kalanetiką, jogą, zumbą ir pan., neišvengiu šalia kvėpuojančių žmonių. Tomis akimirkomis koncentruojuosi į savo kvėpavimą, nu beeeet žiauriai sunku – juk sportas turėtų atpalaiduoti, o ne dar labiau įtempti.
- Darbe kolegos pelytės pagalba labai dažnai braižo planus ir kt. brėžinius – nuo visų darbo stalų pasklinda pelytės caksėjimas, kuris sukelia tokį erzulį ir įtampą… Bet jau išmokau laiku užsidėti ausines, tik reikia įsitikinti, kad jos visuomet įkrautos.
Keletas iššūkių
Kartais susigalvoju sau kokių nors iššūkių, kartais tie iššūkiai aplanko netikėtai. Nuėjau kartą į gongų terapiją. Labai patiko. Nuėjau antrą kartą. Ir atsidūriau prie vyro, kuris užsiėmimo metu užmigo ir pradėjo knarkti. Ir spėkit ką? Taip taip, aš jį prikėliau. Žinoma, tokiame užsiėmime ir nerekomenduojama miegoti, tai kaip ir padariau gerą darbą, bet aš gerai žinau, jog tikrieji mano kėslai buvo kiti.
Dar kažkada sugalvojau nueiti į rebefingą – ten, kur žmonės susirenka PAKVĖPUOTI. GARSIAI. Pačio užsiėmimo idėja man labai priimtina. Nu bet tai turėčiau daryti individualiai. Nes bus masinė žudynių scena kaip iš „Kill Bill“.
Mano buvusi bendradarbė pasakojo apie Tylos stovyklą, kurios metu tylioje salėje, žmonėms medituojant, vienas vyras pastoviai vis kosčiojo. Nu žinokit, man vien klausant apie tai šiaušėsi plaukai ant kūno ir kilo įtampa, atrodė, tuoj pradėsiu urgzti. Mintyse spėjau šimtus kartų nukankinti tą vargšą kosčiotoją.
Ko tenka atsisakyti?
Kaip jau galite įsivaizduoti – prancūzų buldogas, nors ir atrodo labai mielas, bet tikrai nėra ir nebus mano šunimi. Nu nebent kur nors giliai užrakintas, kad negirdėčiau jo kriuksėjimo.
O dabar pagalvokite apie tuos nekaltus žmones, kurie atsiduria greta. Aš tikrai nuoširdžiai užjaučiu savo vyrą, vaikus, artimuosius ir draugus. Juk jie nekalti, kad skleidžia visiškai normalius, žmogiškus garsus. Manau, mano vyras puikiai galėtų papildyti šį tekstuką iš kitos pusės. Gautųsi dar labiau graudus ir dar labiau juokingas pasakojimas. Ai, ir tai tikrai nėra situacijos su dvigubais standartais, mat būna naktų, kai pati pabundu nuo savo kvėpavimo. Nors mėgstu agurkus, bet dažniau renkuosi pomidorus, nes jie mažiau girgžda. Jogos užsiėmimuose man labai sunkiai sekasi garsiai iškvėpuoti pratimą ir t. t. ir pan. Gimdymo metu tikriausiai daugiau pastangų dėjau ne į tai, kad iškvėpuočiau sąrėmį, o į tai, kad garsiai kvėpuoti yra normalu…
Taigi, o kokių „blogųjų“ keistenybių turite jūs?
