Bobutė ALDONA
Rytas tobulai suplanuotas. Pirmiausiai užvažiuosiu į parduotuvę. Prie durų būsiu lygiai aštuntą. Gal truputį prieš aštuonias, dėl viso pikto. Pasisveikinsiu su nepatenkinta parduotuvės darbuotoja, kuri atrakins duris ir suleis visus laukiančius. Tokiu metu daugiausiai laukia kokie trys pirkėjai. Na, nebent ketvirtadienis, kai atnaujina parduotuvės asortimentą ir pakeičia akcijas. Tada pridygsta visa dešimtis bobučių ir diedukų, bijančių, kad jiems ko nors neliks. Ketvirtadieniais stengiuosi neapsipirkinėti, nors pagal pasą ir esu bobutė. Ketvirtadieniais aš dažniausiai sėdžiu poliklinikoje. Dėl viso pikto, juk mano amžius jau toks, kad bet kada gali kas nors išlįsti. Aš už tai, kad mano amžiaus žmonės pasitikrinti pas daktarus eitų kiekvieną dieną. Mes ir tik mes patys esame atsakingi už savo sveikatą.
Bet šiandien ne ketvirtadienis, todėl prie parduotuvės neturėtų kilti kokių nors nesklandumų. Jau penkerius metus laikausi nepajudinamos dienotvarkės ir tik vos kelis kartus įvyko kas nors neplanuota. Planas veikia. Visi turėtų taip gyventi. Tuomet niekas niekur neskubėtų, visur spėtų, viską apskaičiuotų, suplanuotų, nebūtų spūsčių. Gal ir mažiau to dabar labai populiaraus streso patirtų.
Žinau tiksliai, kad apsipirksiu per 31 arba 36 minutes, priklausomai nuo to, kuri višta aptarnaus. Jei ta, putlesnė vidutinio amžiaus blondinė, ant kurios krūtinės prisegta kortelė „Kasininkė Jolanta“, tai užtruksiu 36 minutes, jei ta jauna tamsiaplaukė su nukramtytu (o gal nudaužytu) nagų laku, tuomet 31 minutę. Nors man labiau patinka blondinė, bet jos greitis erzina, tai jei įmanoma, stengiuosi eiti pas tamsiaplaukę su baisiais nagais ir žvilgsniu rodyti, kaip bjauriuosi jos nevalyvumu.
Aš viską žinau tiksliai. Iš namų išeinu gerai apskaičiavusi ir įvertinusi kamščius, kad galėčiau gatvėmis važiuoti pagal kelių eismo taisykles ir nė trupučio neviršyti greičio. Kas per kvailystė, kad taisyklės sukurtos tam, kad jas laužytum? Taisyklės yra tam, kad mus apsaugotų ir kad visi galėtume gyventi vienodomis sąlygomis. O dabar visi lekia viršydami greitį, ten, kur galima važiuoti 50, susigalvojo dešimties taisyklę ir važiuoja 60 ar daugiau. Žmonės, kas jums yra? 50 yra 50.
Tad šiandien 7:20 aš jau automobilyje ir pajudu iš kiemo. Lėtai, neskubėdama – juk viskas apskaičiuota ir nekinta jau daugiau nei penkerius metus. Jei koks kaimynas iš kiemo išvažinėja tuo pačiu metu, paskui mane, tai būna baisiai nepatenkintas, mat aš laukiu, kol gatvėje nebus matyti jokios mašinos, kad galėčiau ramiai išsukti. Iš kur žinau, kad nepatenkintas? Nes visą laiką būna prilipęs prie subinės, tarsi taip mane paskubintų (cha, naivuolis!) ir vos tik atsiranda galimybė – „deda mane per šoną“. O aš ramiausiai keliauju savo maršrutu. Žinau, kur kada pasukti mintinai ir kiek kokiu keliu užtruksiu važiuoti piko ir ne piko metu.
Pasuku į vienpusį kelią, kuriuo važiuoti galima ne daugiau 30. Nors visi čia lekia tuo pačiu greičiu – 60. Būtent šitame kelyje aš su didžiausiu pasimėgavimu mokau kitus vairuotojus. Vienpusis kelias tęsiasi apie 700 metrų, o apsilenkti nėra galimybės net ir važiuojant šaligatviu, mat čia prisodinta medžių. Tad aš ramiausiai važiuoju čia 30, o jei kuris nors iš galo prilimpa ar ima žybčioti šviesomis, ar dar geriau – pypčioti, tuomet greitį palengva imu vis mažinti iki 20, o kiekvieną kalnelį pervažiuoju ne daugiau nei 10.
Taip ir dabar – juoda didžiulė VOLVO taip priskreto, kad jei ji norėtų, mano golfuką per viršų pervažiuotų. Aaaa, bet tada jau įvykis – negali. Net čepsiu iš saldaus malonumo. Pamokysiu tave, moterėle (matau per galinio vaizdo veidrodėlį, jog už VOLVO vairo sėdi moteris), kad lėkti gali nebent į kapus. Imuosi savo taktikos. Sulėtinu ir stebiu, ką daro anoji vairuotoja. O ta, lyg pagal nerašytą taisyklę, dar labiau prilimpa – stabtelčiau, ir bumpteltų man į galą. Ale, aš pati nenoriu šiandien pavėluoti į parduotuvę, tad nekrečiu tokios išdaigos. Bet pamokyti vairuotoją vis tiek knieti, nors tu ką, todėl dar labiau sulėtinu. Ir kokia ji nuobodybė! Kaip ir tūkstančiai kitų, ima man signalyti! Nejau nesupranta, kad manęs taip paprastai nepatrauks į šoną?
Bet ryto malonumas jau tuoj baigsis – matau artėjantį kelio galą, kuris išsišakoja į dvi juostas. Ir esu visiškai garantuota, ką toji vairuotoja toliau darys: arba demonstratyviai lenks, arba gestikuliuos ir šūkaus nežinia ką, pypsės, arba atliks šių veiksmų kokią nors kombinaciją. Visada taip būna. Nors vieną kartą toks jaunuolis nustebino net mane. Iš pasiutimo jis, lenkdamas mane, užtvėrė kelią ir išlipo iš automobilio. Jam tikrai reikėtų susitvarkyti nervus, nes antraip mano amžiaus nesulauks. Aš neatidariau lango. Išsitraukiau telefoną ir parodžiau, kad skambinu policijai. Tai jis dar pakeiksnojo ir nužirgliavo atgal į savo Hondą. Bet toks atvejis buvo tik vienas. Ši moteris, beveik garantuoju, taip nepasielgs.
Ir ką jūs manot? Kai tik atsiranda galimybė, ji „deda mane per šoną“ ir rėkia kažką, net iš savo automobilio matau, kokia ji įraudus, plaukai susitaršę. Siaubas, tokia jauna, o jau tokia pikta. Tai kas bus, kai taps pensininke? Va, per tokias pensininkes visi ir sako, kad mes visą laikai viskuo nepatenkinti. Ir tik pyst – ji man mosuoja viduriniu pirštu. O Viešpatie aukštielninkas! Moteris, o dar gale bliaunančių vaikų porelė! Tai ką tu sau, motinėle, galvoji? Kokį pavyzdį rodai, a? Gal pasimokyk dabar taip visur transliuojamo emocinio intelekto? Negirdėjai apie tokį? Ne? Nepadės. Išsigelbėti gali tik jei darysi viską pagal planą ir taisykles. Va taip va. Čia tau šio ryto pamoka.
Lėtai, su kuo nuoširdžiausia šypsena pakeliu ir aš pirštą. Ne, nu baikit, ne vidurinį, ir pasukioju sau prie smilkinio. Och, diena jau vykusi. Reikia nepamiršti padėkoti sau už ją.
Jauna mama KAROLINA
– Mam, aš noriu gerti, – eilinis Luko prašymas, atsklindantis iš galo.
– Taigi pasiimk, tavo kuprinėj, ryte juk sakiau, kad įsidėtum gertuvę, – tarsteliu per veidrodėlį žvilgtelėdama į galą ir sukandu dantis pamačiusi Ameliją šokoladuotas rankas besivalančią į savo striukę, – Kas sesei davė šokoladą?
– Ji labai prašė… – nutęsia Lukas besikuisdamas kuprinėj, – Mam, tikriausiai palikom gertuvę koridoriuje.
– Ne palikom, o palikai, – vis labiau irztu stebėdama Ameliją.
– Bet aš labai noriu gerti…
– Tuoj, palauk, – viena ranka pradedu raustis savo rankinėje ant priekinės sėdynės, – Še, ištraukiu ir užlaužus ranką bandau paduoti vaikui.
Tas grabalioja grabalioja ir išdrėbia buteliuką ant žemės.
– Mama, nukrito, – susinervina.
– Taigi daviau, ko nepaėmei, – jau nervinuosi ir aš, bet viena ranka bandau pasiekti nukritusį buteliuką ir vos neįvažiuoju į priekyje esantį automobilį, – Nepasiekiu. Pakentėk be vandens, – įsitvėrus abiem rankom į vairą laiku sustabdau automobilį.
– Mama, – sucypia ir Amelija, – Noliu sysių.
– Tuojau būsime darželyje, ar pakentėsi? – mane pradeda pilti prakaitas.
Paspaudžiu greičio pedalą ir persirikiuoju į pirmą juostą – žinau keliuką, kuriuo galima nukirsti gerą gabalą kelio.
– Ne, aš labai noliu sysių. Labai noliu sysių, – pradeda spardytis mažomis kojytėmis ji.
– Mama, noriu gerti, – vienas per kitą šaukia.
Automobilyje netikėtai pasidaro tvanku. Nepristabdydama įsuku į vienpusį keliuką ir lekiu it akis išdegus, bet ten man kelią pastoja vos „bezdantis“ golfas. Nagi… greičiau, tu! Privažiuoju artyn, prisispaudžiu prie pat, o tas it tyčia, ima lėtinti… Kas per trenktas vairuotojas? Jau tikrai koks žioptelėjęs pensininkas!
– Mama! – visa gerkle klykia galas.
Neatlaikius – pypteliu vieną kartą – gal susimils? Kur tau! Mano spidometras rodo 15. 15! Aš pėsti ant kupros užsikorus du vaikus greičiau nueičiau, nei tas darda!
– Mama, jau padaliau, – pasigirsta verksmas.
– Ką padarei? Sysių? – klausiu it ir taip nebūtų aišku.
– Padaliau, – bliauna, o lipnios ašaros rieda į šokoladuotą burną.
Man jau sukasi vaizdas galvoje: darželyje ją perrengsiu, bet kitų kombinezono kelnių neturiu… Eis į lauką, dėsis šlapias, ne tik smirdės, bet dar ir sušals, vėl ligos, nedarbingumas, vaistai ir namai. Hrrrrr! Traukis, flegma, tu iš kelio!
Pagaliau kelias tampa dvijuostis. Privažiuoju prie golfo vairuotojos. Bobutė! Ko jai čia kinknoti su tuo savo trantu per patį piką?! Bene reikalų turi? Nemoka vairuoti, tai tegul jau deda teises ant stalo.
Ir dar bjaurybė bobutė žiūri į mane išsišiepus.
– Sena tarka! – suriaumoju, – Važiuok, o jei nemoki, traukis iš kelio! – ir atkišu vidurinį pirštą.
– Mama, – išpučia akis Lukas, – Taip negražu.
– Negražu negražu, atsiprašau, – įkvepiu daugiau oro.
– Tee, teee, sena talka! – paliekant bobutę kelio gale, sukudakuoja ir šokoladuota ranka mojuodama ištepa langą Amelija.
