Vis garsiau girdėjom riksmus, durų trankymus, klyksmus, o tada ir šūvius. Išsigandusi pažvelgiau į vyrą, kuris griebė mane su mūsų aštuonerių metų sūnumi ir nusitempė į kambarį prie lovytėje miegančios trijų savaičių dukrytės.
– Prasideda, – atrodė, kad jo balsas atsimušė į mano širdį ir aidu sudrebino visą kūną.
Net neišgirdau, kai keturi rusų kareiviai išlaužė buto duris. Kažkur fone spiegė moteris, girdėjosi šūkavimai, verkimas. Lyg iš spengiančios tylos pabudau ir supratau, jog verkia mano mažylė. Priglaudžiau ją prie savęs ir tik tada pamačiau, kad vienas kareivis užlaužęs mano vyrui ranką, laiko prispaudęs jį prie sienos. Sūnus slėpėsi už manęs ir nuolat krūpčiojo.
Virtuvėj girdėjau daužomus indus, kambaryje trankomas spintos duris. Neilgai trukus, matyt, išnarstę visą butą, likę trys kareiviai sugužėjo į kambarį.
– Čia baigta. Pradėkim nuo šito, – rusiškai sukomandavo paskutinis įėjusysis.
Be kareivių, tame kambaryje aš vienintelė supratau, ką jis pasakė. Mano kūnu it stulpu žemyn nusileido svaigimo banga. Žiojausi kažką sakyti, bet baimė taip užgniaužė kvapą, kad iš krūtinės išėjo tik gargaliavimas.
Kai vienas kareivių atstatė ginklą į mano vyro galvą, o sūnus sukliko iki tol dar niekuomet negirdėtu balsu, pašokau iš vietos ir su kūdikiu ant rankų parklupau priešais kareivius.
– Draugai kareiviai, prašau, nereikia, – laužyta kalba sunkiai dėliojau žodžius, – Mes nesame jūsų priešai, mes nenorime karo, prašau, paleiskite mano vyrą.
Krūtinę privožė dar ir gėda su kalte. Daug anksčiau, kai karo dar nė kvapo nebuvo, kalbėjome su vyru ir draugais apie tai, kaip elgtumėmės karo akivaizdoje. Vieni draugai iškart pasisakė už pabėgimą su šeima į užsienį, kiti net nesileido į svarstymus, nes jokio karo čia nebus, tad kokia prasmė postringauti apie tai. Na, o mes su vyru mušėmės sau į krūtinę, kad tėvynę reikia ginti, kad to nepadarę, vėliau ramiai gyventi negalėsime. Tačiau matydama šautuvą ties savo vyro galva, girdėdama sūnų, ištiktą panikos priepuolio, ir spausdama savo mažylę glėbyje, aš net nesudvejojau – būčiau sielą velniui pardavus, kad tik išgelbėčiau savo šeimą.
– Draugai kareiviai, maldauju, palikit mus gyvus. Aš esu jūsiškė, mano seneliai iš tėčio pusės yra rusai, nejau žudysite savus?
Negalėjau patikėti, bet šautuvas nuo mano vyro galvos atsitraukė, todėl širdyje it kokia balta lelija išsiskleidė viltis.
– Įrodymų turi ar laikai mus tokiais kvailais? – mano vyrą prie sienos spaudęs kareivis dar labiau užlaužė jam ranką ir aš išgirdau klaikų, kurtinantį gerklinį “AAAAA“, sklindantį iš savo vyro.
– Turiu! – stengiausi kuo greičiau atsistoti iš vietos, bet po operacijos gimdymo metu dar nebuvau atsigavusi ir sunkiai judėjau.
– Judinkis! Neturim čia kada vakaroti! – nors girdėjau bliovimą, bet slapčia džiaugiausi, kad jie bent leidžiasi į kalbas – gal vis dėlto pavyks išlikti gyviems?
Nežinau kodėl, bet turėjau savo gimimo liudijimo kopiją. Prieš darantis pirmąjį pasą, pasidariau ir liudijimo kopiją. Dar niekada nebuvau sau tokia dėkinga!
– Nu tikrai, – vienas kareivių išsiviepė, – Karolina Orlova Jurijaus.
Mano akys, it pamišusios bėgiojo nuo vieno veido prie kito, bandydamos įskaityti, ar tas popieriukas dovanos mums gyvybes.
– Gerai, kol kas šitų neliečiam, – kiekvienas kareivio žodis suminkštino mano kūną taip, jog pasijutau bekaule – man taip palengvėjo, kad tiesiog norėjau čia ir dabar sudribti ir užmigti žiemos miegu.
– Bet jie neturi nieko mainais, – nusispjovė kitas kareivis, – Eikš čia, – jis be jokių ceremonijų išplėšė man iš rankų dukrą ir klykiančią nusviedė mano vyrui.
Mano vyras viena ranka sūpavo aukštyn žemyn kūdikį ir mažylė kiek aprimo, o kita sau prie šono spaudė sūnų.
– Gulkis, – parvertė mane ant lovos kareivis.
Krisdama susiėmiau už pilvo, nes atrodė tarsi pjūvis pilvo apačioje plyšo ir tuoj visi vidaus organai ims veržtis lauk.
– Jai negalima, ji ką tik po gimdymo, po operacijos, – išgirdau savo vyrą.
– Tylėk ir žiūrėk, kokia drąsi tavo moteris. Tai ne tu, bekiaušis. Ne, ne, ne, tegul berniukas lieka čia, žinos, ką daro su nepaklusniais, – tarp kareivių nugriaudėjo juokas, kuris šlykščiai atsimušė sienose ir skaudžiai trinktelėjo į ausis.
– Vytautai, – bejėgiškai ištiesiau ranką į savo vyrą ir pajutau, kaip ašaros išdegino skruostą.
Vyras stovėjo sustingęs, apglėbęs abu vaikus, o jo veidas buvo vos atpažįstamas – tarsi penkiasdešimčia metų pasenęs… Tada atsisukau į sūnų, kurio veide mačiau tik dvi juodas pavandenijusias akis, jis vos laikėsi ant kojų.
– Viskas bus gerai, – sausomis, drebančiomis lūpomis pabandžiau išspausti sūnui kažką panašaus į šypsnį, – Mamytei neskaudės.
Visa tai įvyko per akimirką. Kitą akimirką, pilvo apačioje pajutau dar aštresnį skausmą. Pirmasis kareivis jau darbavosi. Kai užlipo antrasis, kambarys išnyko, garsai ištirpo. Mačiau save ir savo vyrą grįžtančius iš ligoninės su dukryte. Namuose laukė sūnus su močiute. Tiek daug dar buvo planų! Tiek daug džiaugsmų dar nepatirta…
– Nagi nagi, – kažkas vožė man antausį, – Jei būčiau norėjęs lavono, būčiau pirmiau nušovęs, – tai buvo trečiasis.
Kažkuriuo momentu mane supykino. Kareivis pasuko mano galvą į šoną. Nejau, kad nepaspringčiau? Ar jie vis dėlto turi lašelį žmoniškumo?
– Tu sūcha, nebandyk apvemti manęs! – nulipo nuo manęs, – Tavo eilė, – atsisuko į ketvirtąjį kareivį.
Akimirką mano ir ketvirtojo kareivio žvilgsniai susikirto. Pasijutau taip, tarsi prieš kelis gyvenimus būčiau pažinojusi jį.
– Tavo Julia jau seniai su kitu, – nusižvengė kareivis šalia manęs, kai ketvirtasis nusisuko.
Bute, greičiau nei galėjau įsivaizduoti, nieko neliko. Laukujės durys liko atviros, bet niekam tai nerūpėjo. Vyras su glėbyje klykiančia dukra padėjo man atsisėsti.
– Mes tai išgyvensim. Mes tai išgyvensim, – it užsikirtęs kartojo jis.
Sūnus kaip įbestas stovėjo vietoje ir atrodė, kad nieko priešais save nemato.
– Aš noriu, – sunkiai gromuliavau žodžius, – Nusiprausti. Visa tai.
Duše prausiausi, vėmiau ir klykiau be garso. Prausiausi, vėmiau ir klykiau be garso. Vėmiau, prausiausi. Klykiau be garso.
– Mes išvyksim. Atsigausim, – spaudė mus sau prie krūtinės vyras ir nors ir sunkiai, bet man palengvėjo.
– Čia dar yra! – išgirdau tarsi prie pat ausies kažką rusiškai šaukiant.
Nežinau, kiek jų priėjo. Pirmas krito mano vyras. Netrukus po to išvydau sūnaus kaktoje skylę. Jo kūnas plumptelėjo ant grindų. Nežinau, ar aš miriau nuo man skirtos kulkos, bet išnykau tą akimirksnį, kai mano glėbyje laikomas kūnelis suvirpėjo nuo šūvio. Tą akimirką manęs nebeliko.
